Santykių ekspertė: ar praeities nuoskaudos yra mūsų gyvenimo verdiktas

 (1)
© Fotolia

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Po pastarojo straipsnio apie bendravimo problemas komentarų skiltyje aptikome du nuoširdžius prisipažinimus, kaip nepilnavertiškumo kompleksas padarė įtaką moterų gyvenimams. Šias dvi situacijas mums pakomentuos santykių ekspertė Inga Aukštakojienė.

Istorija Nr.1

„Perskaičiau merginos išpažintį. Tai yra MANO gyvenimo istorija. Skirtumas tik toks, kad man 46 m. Maždaug nuo 20-22 m. patyriau tą pačia problemą, kuri tęsėsi beveik iki dabar... Buvau tikrai išvaizdi mergina: liekna, figūringa, gražių bruožų, plaukų ir t.t. Sulaukdavau daug dėmesio, komplimentų iš vaikinų, bet nemokėjau bendrauti, o susipažinus - palaikyti pokalbio. Daugybę kartų esu atsisakius draugystės pasiūlymų dėl šio komplekso. Labai išgyvenau dėl to. Dauguma net netikėdavo, kad tokia graži mergina gali būti viena. Nukentėjo ne tik asmeninis gyvenimas. Lankiau šokius, turėjau kvietimų į įvairius filmavimus, peržiūras, bet nenuėjau nė į vieną. Nors labai norėjau, nepasitikėjau savimi. O gal būčiau kažką pasiekusi daugiau toje srityje? Dabar aš jau suprantu, kad visi tie dalykai atėjo iš šeimos. Neturėjau palaikymo, pagyrimų ir panašiai. O tai yra labai svarbu.“

Istorija Nr.2

„Niekuomet iš savo tėvo negirdėjau mielų žodžių, o galiausiai, jis išvis paliko šeimą, kuomet buvau 14-os. Vyras nėra pasakęs nei vieno(!) komplimento, kai tuo tarpu visi aplinkui dūsavo, kokia graži jo žmona... Mano sūnus (po skyrybų) vis slapta įtarinėja esant slepiamą gerbėją, o dukra (kompanijos siela) - niekaip nesuvokia, kodėl kažko nesusirandu. O aš visą gyvenimą jaučiuosi kaip šio straipsnelio autorė: aš neverta, aš negraži, aš mažiau vykusi negu kitos. Galiausiai aš stora, todėl neverta būti laiminga. Tikrai nebuvo kas pagiria iš artimiausių žmonių, o tikrai mylinti mano mama girdavo labai retai ir tik laaabai nusipelnius ar padarius kažką neeilinio.“

ATSAKO SANTYKIŲ EKSPERTĖ
Inga Aukštakojienė
Tobulasjausmas.lt autorė

Pirma istorija yra ryškus pavyzdys, kaip žmogus tampa savo baimių kaliniu. Kai jo iškreiptas mąstymas „įpakuoja“ jį į ankštą dėžutę, kurioje jis jaučiasi saugus ir kuri tampa visu jo pasauliu. Toks žmogus atima iš savęs galimybę patirti įvairių gyvenimo skonių. Pirmos istorijos autorė išties galėjo turėti viską, ko tik norėjo: santykius, šeimą, karjerą šokiuose. Bet pati iš savęs atėmė galimybę vien dėl to, kad bijojo neigiamos nuomonės apie save.

Ar jus matėte nors vieną kūdikį, kuris norėdamas išmokti vaikščioti, nustotų tai daryti po vienintelio nesėkmingo nugriuvimo? Ne! Nėra tokių. Skausmo baimė netrukdo jiems mokytis būti nepriklausomais. Tačiau užaugę kai kurie taip bijo susimauti ir nevykusiai pasirodyti kitų akyse, kad tai atima norą gyvenime daryti tai, ko labiausiai trokšti.

Ar jūs rasite nors vieną išsivysčiusioje civilizacijoje gyvenantį žmogų, kurio skonio receptoriai nežino ką reiškia sūru, kartu, saldu, rūgštu, aštru...? Aišku ne! Tam, kad suprastume kas mums yra skanu, o ko geriau nevartoti, prieš tai turime tai paragauti. Taip ir gyvenime... Kiekviena nauja gyvenimo patirtis yra dar vienas patirtas gyvenimo skonis, kuris leidžia suprasti - patinka tau tai ar ne. Jei taip – tai įtraukiama į tavo gyvenimo meniu. Jei ne – išmoksti dar vieną gyvenimo pamoką ir ta patirtis tampa lyg skiepai tavo organizmui, t.y. sustiprina žmogaus dvasinę stiprybę.

Taip, aš pritariu tai nuomonei, kad šios problemos kilmę galim rasti vaikystėje ir šeimoje, kurioje žmogus užaugo. Tačiau! Tai nėra nuosprendis su kuriuo jūs turite nugyventi likusį gyvenimą. Šeima, kurioje mes gimstam, yra mūsų lemties dalis. Kiekvienas savo šeimoje patiria savitų išgyvenimų, kurie turi įtakos žmogaus psichologijai. Deja, šeimos, kurioje gimstame, negalime pasirinkti. Tačiau mes galim rinktis ką su tomis problemomis daryti: leisti joms save užvaldyti, atimant iš savęs teisę klysti ir teisę gyventi pilnavertį gyvenimą, ar prisiimti atsakomybę už savo asmenybės problemas ir imtis veiksmų jas sprendžiant.

Antroje istorijoje dominuoja jautrus, nuo komplimentų priklausantis ego. Moteris kaltina tėvą, kuris šykštėjo gražių žodžių, o tėvų skyrybas priskyrė kaip savo asmenybės įžeidimą: „galiausiai išvis paliko šeimą“, neva, „kaip jis taip galėjo su mumis (arba manimi) pasielgti?“ Vyras, kuris savo gražuolei žmonai nesakė komplimentų irgi „prisidėjo“ prie menkos moters savivertės, nors... tai nesutrukdė nuo tokio žmonos grožiui ditirambų negiedojusio vyro pagimdyti du vaikus.

Jei žmogus jaučia, kad jo emocinė būsena ir pasimėgavimas gyvenimu priklauso nuo išgirstų komplimentų kiekio („kai mane giria – jaučiuosi laimingas, pakylėtas, galintis kalnus nuversti; kai negirdžiu liaupsių, jaučiuosi nevykęs, niekam tikęs, apgailėtina menkysta)– tai jau diagnozė, kad žmogus yra savo jautraus, susireikšminusio ego vergas.

Savivertė yra tai, kaip ir už ką AŠ SAVE vertinu, o ne tai, kaip mane vertina kiti. Nes kitų žmonių požiūris į mane eina per to žmogaus mąstysenos, gyvenimo sampratų ir požiūrio prizmę. Tai, kaip mane vertina kiti, daugiau pasako apie tuos kitus, nei apie mane – tą turi suvokti kiekvienas žmogus. Apie tą patį žmogų skirtingi žmonės gali turėti absoliučiai skirtingas nuomones, bet juk nuo to žmogaus asmenybė nekinta.

Antros istorijos moteris man primena žmogų, kuris linkęs dėl savo gyvenimo nelaimės kaltinti aplinkinius. Kaltinti aplinką ir aplinkinius dėl to, kad nesijauti pilnavertis žmogus, nusipelnęs gyventi gyvenimą laimingai, yra daug lengviau, nei imtis sąmoningų veiksmų keičiant savo gyvenimo kokybę. Priimi aukos poziciją ir štai tau pasiteisinimas, kodėl tu nelaimingas. Nieko nereikia daryti, tik stebėti, kaip pro šalį bėga tavo gyvenimo metai. O tu kaip nejauti gyvenimo skonio, taip nejauti.

Bet kuriuo atveju šių moterų problemos susijusios su jų psichologija, mąstymu, požiūriu į save ir gyvenimą. Todėl ir problemos sprendimas turėtų prasidėti nuo perversmų mąstysenoje. Tik tuomet, kai žmogus suvokia, kad dėl savo kančios ir nepasitenkinimo savimi, santykiais, gyvenimu ar darbu yra atsakingas tik jis pats, tuomet ateina noras save keisti, nes visa tai, kaip yra dabar jo netenkina. Kai pasikeičia žmogaus mąstymas, pasikeičia jo asmenybė. Kai pasikeičia jo asmenybė, pasikeičia ir aplinkinių požiūris ir santykis su juo.

Nustokit kaltinti savo tėvynę, tėvus, mokytojus, bendradarbius, kaimynus. Supraskit, kad viskas, kas vyksta mūsų gyvenime, vyksta tik mūsų pačių labui. Tik tam, kad taptume stipresni, išmintingesni, tobulesni. Kad išmoktumėme dar vieną gyvenimo pamoką ir ateityje nepadarytume tų pačių klaidų. Jei tik kiekvienas suprastų, kad tie skauduliai, esantys mumyse, yra mūsų asmenybės dalis, kuri šį tą pasako apie mus, suprastų ir tai, kad jie kažko moko. Kad tai tik dar viena galimybė kažko naujo išmokti ir dvasiškai patobulėti. O kai žmogus mokosi - jis negali pykti ant tų, kurie ji moko. Negali pykt ir ant savęs, nes vakar jis dar nebuvo toks, koks yra šiandien.

Išmokai pamoką ir eini į priekį! Vienintelis dalykas apie kurį verta mąstyti - tai dabartis. Nes tik ji turi reikšmę. Tik ji gali pakeisti ateitį taip, kad praeities šešėliai neslinktų iš paskos.

Jei nežinai kaip pasielgti susiklosčiusioje situacijoje, ar nesupranti kodėl vienaip ar kitaip elgiasi tavo antra pusė, siųsk savo problemos aprašymą mums arba rašyk tiesiogiai Ingai. Į visus skaitytojų klausimus bus atsakyta COSMO portale ar privačiai į pateiktą el.paštą.

Klaida. Jūsų naršyklė nepriima sausainėlių (cookies).

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją