Moteris, sukrėtusi pasaulį: motina Teresė - šventoji ar šykšti milijonierė?

 (54)
Motina Teresė
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Jai buvo atviros tiek visiškų vargšų, tiek turtuolių ar pasaulio galingųjų rūmų durys. Princesė Diana, Yasiras Arafatas, George'as Bushas vyresnysis, Fidelis Castro, Ronaldas ir Nancy Reaganai, Jacques'as Chiracas, Jonas Paulius II ir daugelis kitų žymiausių žmonių laikė garbe vadintis jos draugu.

Ji galėjo per dieną suorganizuoti nemokamus pietus šešiems tūkstančiams alkstančių žmonių. Nemiegoti kelias paras, o kartais, atrodytų, ir kelias savaites iš eilės. Stebuklingais būdais gauti lėšų prieglaudoms, globos bei slaugos namams įkurti bet kurioje pasaulio šalyje. Be baimės ar pasišlykštėjimo žvelgti į sunkiai sergančius, dažnai netgi gyvus pūvančius žmones ir siekti, kad šie bent paskutinėmis gyvenimo akimirkomis pajustų atjautą, meilę, laimę. “Šventasis Pranciškus feldfebelio uniforma”, – juokaudamas sakė vienas Raudonojo Kryžiaus savanoris gydytojas po pažinties su gailestingųjų seserų Meilės misionierių kongregacijos įkūrėja motina Terese.

Motina Teresė
Motina Teresė
© RIA/Scanpix

Albanė katalikė
“Mažoji Agnes buvo tokia miela. Nuostabiai dainavo, vaidino spektakliuose, rašė katalikiškam laikraščiui. Ir staiga vietoj jos – ne pagal savo metus susenusi moteris. Ne laikas, o praradimai išvagojo raukšles jos veide”, – taip susitikimą su mylima pussesere po beveik 40-ties išsiskyrimo metų prisimena Gail Cuni. Kadaise ji dažnai lankydavosi Bojaxhiu šeimoje, kuri gyveno dabartinės Makedonijos sostinėje Skopjėje. Tėvas Nikola vertėsi prekyba, mama Dronda tvarkėsi namuose, kuriuose augo trys vaikai. Iš jų 1910 metais gimusi Gonxha Agnes (toks tikrasis motinos Teresės vardas) buvo pati jauniausia. Nors Bojaxhiu buvo albanai, tačiau – katalikai, o ne musulmonai kaip didžioji dauguma jų tėvynainių.

Motina Teresė
Motina Teresė
© Scanpix ir AOP nuotr.

Paklusnumas ir dievobaimingumas Agnes buvo įskiepyti nuo mažų dienų. Širdyje ji buvo romantikė, svajojanti tapti rašytoja arba muzikante. Ne Pirmasis pasaulinis karas, ne naujos sienos ar Albanijos nepriklausomybės paskelbimas, o nelaukta tėvo mirtis labiausiai sukrėtė paauglės Agnes gyvenimą. Keturiolikmetė didžiavosi savo motina, kuri nepalūžo bei sugebėjo pasirūpinti ne tik savo vaikais, bet ir vargstančiais kaimynais. Dronda Bojaxhiu nemanė, kad šis gailestingumo pavyzdys privers jos dukrą galutinai apsispręsti – motiną ištiko šokas, kai vos 18-os sulaukusi Agnes paprašė palaiminti ją misionieriškai kelionei... į Kalkutą. Atiduoti dukrą Dievui ir dar išleisti į nežinia kur esančią Kalkutą motinai reiškė išsiskyrimą amžiams (kaip vėliau paaiškėjo, ji buvo teisi – jos daugiau nebesimatė). Tačiau ji gerbė Agnes pasirinkimą ir per daug nesistengė dukters perkalbėti. 1928 m. rugsėjo 26 d. Agnes išvyko iš gimtosios Skopjė į Airijos sostinėje Dubline įsikūrusį Loreto ordino seserų vienuolyną.

Motina Teresė
Motina Teresė
© Scanpix ir AOP nuotr.


Ko nepadarytum už milijoną
Anglų kalbos ji mokėsi du mėnesius, bet, vienuolyno motinų manymu, tų žinių turėjo pakakti pirmiesiems misionieriškiems darbams Indijoje. Atvykusi į šią šalį Agnes ilgą laiką buvo akylai prižiūrima Loreto ordino seserų ir tik galutinai įsitikinus jos ryžtui tarnauti Dievui įšventinta į vienuoles. 1937 metais priimdama amžinuosius įžadus ji gavo ypač Prancūzijoje garbinamos šventosios Teresės iš Lizjė vardą. 11 metų sesuo Teresė bandė kovoti su skurdu, kuris smelkėsi iš kiekvieno Kalkutos kampelio. Tuo pat metu ji vargstantiems Indijos vaikams Loreto ordinui priklausiusiose mokyklose dėstė istoriją bei gamtos pažinimą. Netgi tapo vienos mokyklos direktore. Bet staiga... nusprendė palikti vienuolyną. Paaiškėjo, kad ši iš pažiūros atvira ir paklusni Loreto sesuo dvejus metus susirašinėjo su Šventojo Sosto hierarchais Romoje – prašė leidimo tapti laisva vienuole, nes tik tada galės visas savo jėgas skirti vargstantiesiems ir skurstantiesiems gelbėti. 1948 m. rugpjūčio 16 d. sesuo Teresė paliko Loreto ordiną, jo drabužius pakeitė turguje įsigytu pigiu sariu ir išnyko Kalkutos lūšnynuose.

Misija – tarnauti vargšams
Ji gatvėse prašė išmaldos, kurią iškart išdalydavo vargšams. Ant šiukšlių krūvų ji įkūrė “mokyklą” skurstančių šeimų vaikams ir mokė juos plauti rankas bei rašyti ant asfalto. Ji kasdien rūpinosi nuo bado ar ligų mirštančiais benamiais, nutempdavo juos kur nors po stogu ir kaip įmanydama stengėsi palengvinti jų kančias. “Svarbiau nei maistas ir stogas šiems žmonėms yra suvokti, kad jie yra kam nors reikalingi, kieno nors mylimi”, – sakydavo motina Teresė.

Motina Teresė
Motina Teresė
© Scanpix ir AOP nuotr.

Gandai apie vargšams pasišventusią vienuolę pasiekė miesto valdžią, kuri buvo ujama už tai, kad nenori pastebėti gatvėse mirštančios benamių minios. Motinai Teresei buvo perduotos tamsios, bet palyginti didelėse patalpos, kuriose anksčiau buvo laikomi gyvuliai, skirti induizmo dievams aukoti, – čia ji įkūrė pirmuosius namus mirštantiesiems Kalkutoje. Šioje įstaigoje darbavosi ne viena: 1949 metais prisijungė vienuolika pasekėjų, daugiausia – iš buvusių jos mokinių. O 1950-aisiais motinos Teresės gailestingųjų seserų Meilės misionierių kongregaciją pripažino Vatikanas. Norinčiosios tapti šio ordino seserimis be tradicinių vienuolių įžadų turi pasižadėti gyventi taip pat kaip ir jų prižiūrimieji. Vienintelis šių gailestingųjų seserų turtas — saris, sandalai, nuo lietaus ar saulės apsaugantis skėtukas ir plonytis čiužinys, ant kurio galėtum nusnūsti.

Indijoje motinos Teresės ordino veikla plėtėsi kasdien: už paaukotas lėšas buvo perkelti ir naujai įkurti keli namai mirštantiesiems, atidarytos našlaičių prieglaudos, sukurtas visas visuomenės atstumtųjų – užkrečiamaisiais raupais sergančiųjų žmonių – miestelis. 1969 metais Didžiosios Britanijos visuomeninė televizija BBC apie motiną Teresę ir jos darbus sukūrė pirmąjį dokumentinį filmą – jis ir neilgtrukus pasirodžiusi bei vėliau bestseleriu tapusi knyga išgarsino vienuolę visame pasaulyje. 1979-aisiais motinai Teresei buvo įteikta Nobelio taikos premija. Ją atsiimdama “vardan badaujančiųjų, sušalusių, benamių ir visų tų, kurie dar nesulaukė pagalbos” ji vilkėjo tuo pat prieš 20 metų įsigytu pigiu sariu.

Motina Teresė
Motina Teresė
© Scanpix ir AOP nuotr.

Žemiški stebuklai
Motina Teresė rašė: “Tai, ką aš darau, – tik lašas jūroje. Bet svarbu ne kiek padarei, daug svarbiau, kiek meilės įdėjai į savo darbą. Svarbu ne kiek davei, daug svarbiau, kiek meilės atidavei duodamas. Pati kukliausia pagalba, bet su didele meile, gali padaryti stebuklus. Jėgą slepia ne dideli, bet maži darbai”.

Užkrėsti gerumu – tokios taktikos imdavosi motina Teresė, kurdama vieną ar kitą savo stebuklą. Indijoje pastebėjusi apgailėtiną sergančiųjų raupais padėtį, ji kreipėsi į visuomenę, ragindama ne atstumti, bet padėti likimo nuskriaustiems žmonėms. Nesulaukusi pagalbos (Indijoje tikėta, kad raupai – Dievo bausmė už padarytas nuodėmes) ji pati ėmė kurti pirmąją raupsuotųjų stovyklą. Tik tada motinos Teresės iniciatyvą palaikė vienas geriausių Indijos užkrečiamų ligų specialistų, o vėliau šimtai žmonių, pastebėję tokios stovyklos naudą visuomenei, ėmė aukoti pinigus. Sužinojusi apie AIDS protrūkį Amerikoje, motina Teresė 1985 metais atvyko į Niujorką: iš pradžių kalėjime aplankė tris sunkiai sergančiuosius nusikaltėlius, o vėliau – miesto merą. Po pokalbio su juo sergantieji buvo išlaisvinti: kad galėtų numirti laisvėje. Aišku, tai papiktino visuomenę, o dar labiau – tikinčiuosius, kurie sakė, kad AIDS – bausmė ištvirkėliams už jų nuodėmes. Tada motina Teresė pasinaudojo televizija ir išsakė mintį, kad AIDS – ne bausmė, o Dievo ženklas, skatinantis atverti širdis ir skirti meilę šalia esantiesiems. Toks paaiškinimas šokiravo, tačiau suveikė: žmonės ėmė aukoti pinigus motinos Teresės įkurtam kovos su AIDS fondui ir netrukus Grinvidž Vilidže buvo atidaryti pirmieji sergančiųjų AIDS slaugos namai bei klinika. O kai Meilės misionierių kongregacija į Pietų Afriką kovoti su apartheido režimu nusiuntė tris skirtingų rasių atstoves ambasadores, net kino kritikai ėmė rašyti, kad Holivudo klerkams reikėtų pasimokyti kurti sensacijas iš motinos Teresės.

Motina Teresė
Motina Teresė
© Scanpix

Ar tikrai ji – šventoji?
Po motinos Teresės mirties 1997 m. rugsėjo 5 d. garsiausiai imta kalbėti apie du dalykus: žymiausios pasaulio vienuolės neatidėliotiną beatifikaciją (paskelbimą šventąja) ir... jos milijonus. Kai kurie šaltiniai pateikė kraupių faktų: neva motina Teresė jos įkurtam ordinui aukojamus pinigus krovė į banko sąskaitą ir buvo nepaprastai šykšti: gailėjo pinigų net vaistams skausmui malšinti, nes pagal katalikų tikėjimą tik kančia žmogų priartina prie Dievo. Pasaulio bulvariniai laikraščiai mirgėjo tokiomis žinutėmis: “Gydytojai baisėdavosi nuvykę apžiūrėti motinos Teresės įkurtų prieglaudų – vienuolės nieko neišmanė apie mediciną, į vieną lovą guldydavo tuos, kurie greitai mirs, ir tuos, kurie dar turi šansą pasveikti, tačiau jį greitai prarasdavo, užsikrėtę nepagydoma liga nuo lovos kaimyno”, “Dauguma nupirktų vaistų buvo pasenę, visiškai nebenaudotini. Teresė siekė savo prieglaudose išlaikyti vargingumo dvasią, kurią būtų greitai sunaikinęs vaistų perteklius ir profesionalių medikų darbas”, “Niekas nesistengė gelbėti gyvybių, ne veltui pati Teresė savo prieglaudas vadino namais mirštantiesiems. Čia patekę beviltiški ligoniai buvo krikštijami – jie neturėjo jėgų apsiginti nuo moteriškių, besitaškančių vandeniu. Apie pagarbą kitoms kultūroms bei religijoms net kalbos negali būti”.
Niekas neįrodė, bet ir argumentuotai nepaneigė šių žodžių. Tad skeptikai gali abejoti motinos Teresės šventumu, o vienuolės garbintojai jį dovanoti. Būtent – dovanoti! Nes šventumas nėra užsidirbamas, jį mirusiajam padovanoja gyvieji.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją