Mano istorija: sužinojau, kad esu įvaikinta

Sulaukęs 30 metų, dažnas jau žino, kas jis yra ir koks jo gyvenimas. Tvirtai ant kojų stovėjo ir Loreta (vardas pakeistas). O tada staiga prasivėrė praraja.
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

„Viskas prasidėjo nuo problemų darbe. Dirbau komercijos direktore, tačiau nutariau išeiti, o naujo darbo niekaip neradau. Vyras gerai uždirbo, pinigų netrūko, tačiau mintis „esu niekam nereikalinga“ mane vedė iš proto. Po dviejų mėnesių pagaliau sulaukiau pasiūlymo, tačiau vos pradėjusi dirbti susipykau su vadovu dėl strateginio plano.

Atrodytų, tik nesusipratimas, tačiau man tai prilygo asmeninei tragedijai – vakarais verkdavau, jaučiausi visiškai bejėgė, net vėl svarsčiau mesti darbą. Tokios audringos emocijos ėmė mane gąsdinti.

Kreipiausi į psichoterapeutą. Kalbėjomės su juo apie mano būdą, šeimą, konfliktą. Susitikimo pabaigoje jis man pasakė: „Loreta, pastebiu, kad jūs jaučiatės labai vieniša, atsiribojusi ir bijote likti vienai. Šie jausmai tokie stiprūs, kad jų tikrai negalėjo sukelti darbo problemos.“ – „O kodėl taip yra?“ – „Jūsų patiriamus jausmus dažnai matau stebėdamas įvaikintus vaikus.“

Išgirdus šiuos žodžius, mane staiga ėmė krėsti drebulys, į skruostus plūstelėjo kraujo banga. Neturėjau ką atsakyti. Psichologas garsiai pasakė tai, kas mane kamavo nuo vaikystės.

Būdama šešerių dažnai sėdėdavau prie lango ir žiūrėdavau į gatvę. Atrodydavo, tuoj iš už gretimo namo kampo pasirodys žmogus! Nušoksiu nuo palangės ir pulsiu jo pasitikti. „Brangioji, ko tu ten lauki?“ – klausdavo mama. Pati nežinojau. Kai sukako 14-a, vidinė tuštuma tapo dar apčiuopiamesnė. Problemų su bendraamžiais nekildavo, su tėvais beveik nesipykau, tačiau mane nuolat persekiojo jausmas, kad kažko trūksta, kažkas ne taip.

Kai gavau pasą, atkreipiau dėmesį į grafą „gimimo vieta“. Ten buvo įrašytas ne tas miestas, kuriame gyvenau. „Mama, kodėl taip yra?“ – nustebusi paklausiau. „Ai, mūsų ligoninę tuo metu remontavo, teko važiuoti kitur“, – atsakė ji. Versija man pasirodė įtartina. Lyg tarp kitko paklausiau bendraklasių, kur jie gimė. „Mūsų ligoninėje“, – nė nemirktelėję atsakė jie.

Tada pirmą kartą slapta naršiau tėvų dokumentus, tačiau nieko, kas padėtų man išsklaidyti dvejones, neradau. Keista mintis „aš ne dukra“ nedavė ramybės dar kelis mėnesius, tačiau vėliau prigeso.

Pažįstami kartodavo, kad esu tėčio kopija, o draugai pavydėdavo mūsų šeimos tradicijų, supratimo. Kokių dar įrodymų man reikėjo?

Pasikalbėjus su psichoterapeutu visi į tamsiausią pasąmonės kampelį nugrūsti baisūs įtarimai vėl išlindo dienos švieson. Tik dabar jų ignoruoti negalėjau. Skambinti tėvams ar nuvažiuoti pas juos nesiryžau. Pakviečiau į svečius pusseserę – su ja visada buvome labai artimos.

„Žinai, taip sunku sužinoti teisybę apie savo gimimą“, – pasakiau aš, kol pusseserė rodė mano sūnui dovanų atvežtą konstruktorių. Tyčia taip pradėjau pokalbį – lyg daugiau klausimų nebūtų likę. Ji išsigandusi pažvelgė į mane. „Oi, brangioji... Neįsivaizduoju, kaip tu jautiesi. Jei aš sužinočiau, kad esu įvaikinta, mane ištiktų šokas.“

Tačiau šokas ištiko mane. Paskutinė viltis, kad galbūt klystu, žlugo. Raudojau tris naktis, dar kelias savaites negalėjau normaliai miegoti. Automobilių spūstyje, darbe, pietaujant – įprastas mintis nuolat nutraukdavo klausimai: „Kodėl jie man nepasakė teisybės?“, „Kaip mano tikroji mama galėjo taip pasielgti?“, „Kas ji? Alkoholikė? Narkomanė?“

Bijojau tėvams prisipažinti, kad žinau teisybę. Tik verkdavau į ragelį, kai tėtis tradiciškai paklausdavo: „Kas dar naujo?“ Mane tai užliedavo dėkingumo banga, tai dusindavo neapykanta. Kartais norėdavau nutraukti su jais visus ryšius, o paskui – nulėkti pas juos vien dėl to, kad apkabinčiau. „Įvaikinti vaikai iš pat pradžių turi žinoti, kad yra įvaikinti, – pasakė man psichologas. – Visame pasaulyje taip priimta.“ Apsvarsčiau visus už ir prieš, o tada ryžausi.

Visą kelią pas tėvus kūriau diplomatiškas formuluotes, tačiau peržengusi slenkstį, pabučiavusi mamą ir apkabinusi tėtį apsiraudojau tiesiog laikydama batą rankose. Paklausta, kas nutiko, išklojau viską vienu įkvėpimu: „Esu įvaikinta, o jūs man nepasakėte! Aš dėl to kankinuosi visą gyvenimą! Kas mano tikroji mama?“

Tėvas neteko žado. Mama suplojo rankomis ir pasislėpė už kambario durų. „Taip ir žinojau, – atsklido iš ten jos balsas. – Vladai, aš šito visada bijojau! Ji ją susiras ir išbrauks mus iš savo gyvenimo!“ Porą valandų verkę ir švaistęsi priekaištais, susėdome virtuvėje.

Mama įlašino mums į arbatą raminamųjų, o tėtis pradėjo pasakoti. Jie kelerius metus negalėjo susilaukti vaiko, todėl nutarė įsivaikinti. Atėjo į kūdikių namus ir pamatė mane – vos mėnesio mergytę. „Pamenu, gydytoja dar pasakė: mergytė silpnutė, be meilės ir rūpesčio mirs, – prisiminė tėtis. – Ir mes supratome, kad kitų vaikų nė nenorime žiūrėti. Tu – mūsų dukra, o praeitis nesvarbi. Štai kodėl nesaugome dokumentų.“ – „Tėtis juos tiesiog suplėšė“, – įsiterpė mama ir pirmą kartą per kelias valandas nusišypsojo.

Bendravome ramiai, tačiau jutau, kad kiekvienas mano klausimas tėvus skaudina. Jie taip pavyduliavo manęs biologinei motinai, kad nė nepaprašiau jų leidimo ją susirasti. Tačiau po mėnesio privataus detektyvo dėka savo kabinete jau apžiūrinėjau simpatingos moters nuotraukas.

Štai ji – ta, kurios vaikystėje laukdavau prie lango. Dirba buhaltere kompanijoje, prekiaujančioje atsarginėmis automobilių detalėmis, augina paauglę dukrą ir gyvena tame miestelyje, kuriame gimiau. Pora žingsnių nuo parko. Visa tai man atrodė nerealu.

Į susitikimą su biologine motina leidausi lydima vyro. Viena nedrįsau. Vyras pasiūlė palaukti prie laiptinės. Jau vakarėjo, kai pasirodė neaukšta moteris su paketais rankose. Lyg medinėmis kojomis išlipau iš automobilio. Vos apversdama perdžiūvusį liežuvį išlemenau: „Sveiki, aš – Loreta, jūsų duktė.“ Mamos veidas, iš pradžių mandagiai abejingas, staiga persikreipė iš išgąsčio, nuostabos ir dar kažko. Ji prisėdo ant suolelio ir uždavė pirmą klausimą: „Tave įvaikino?“

Labiausiai ji sielojosi, kad pakliūsiu į vaikų namus. Išlaikyti vaiko, kai tau 17-a, neturi nei darbo, nei išsilavinimo ir gyveni pas tetą, nebuvo galimybių. Kol jos klausiausi, supratau, kad nejaučiu jai neapykantos, nenoriu smerkti. Kaip būčiau pasielgusi, jei taip būtų nutikę man? Nežinau. Man netgi palengvėjo: ji – ne alkoholikė, ji normali. Ir pajutau siaubingą norą atsigriebti už mudviejų prarastą laiką.

Jau dvejus metus mes su mama bendraujame slapta nuo mano tėvų. Mus daug kas sieja, mūsų ryšys tvirtas. Tačiau mama nedrįsta apie mane papasakoti savo šeimai – bijo, kad vyras ir dukra ją pasmerks. Ir prieš mane jaučiasi kalta, kad paliko gimdymo namuose, nemėgino vėliau ieškoti. Nepykstu ant jos. Gailiuosi tik, kad praradome tiek daug laiko. Per vėlai sužinojau teisybę, tačiau tai pagaliau įvyko. Dabar viskas – mūsų rankose.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Apie tave

Svaiginantis kelias į pražūtį: gyvenimas sekso, narkotikų ir kitų priklausomybių pasaulyje

Smagu nuo kasdienės rutinos ir problemų pasprukti į mielų įpročių pasaulį. Kol vieną dieną pajunti, kad nenori grįžti atgal. Riba tarp silpnybės ir priklausomybės labai slidi — vieną akimirką atrodo, kad viską kontroliuoji, o kitą jau esi nešama nevaldomos srovės.

Gyvenimas gali būti visai kitoks, jei atsakyti į vieną klausimą

Tikrai – vis dar manai, kad iki trisdešimties privalai įgyti prestižinį išsilavinimą, padaryti karjerą, susituokti ir net suspėti pagimdyti vaiką? O gal tai darai tik tėvų spaudžiama, draugų raginama? Gyvenimas gali būti visai kitoks, jei pati sau atsakysi į svarbiausią klausimą - o ko aš noriu?

Kaip paprastutė sekretorė iš savo klaidų sugebėjo uždirbti milijonus

Iš klaidų galima ne tik pasimokyti — iš jų galima ir praturtėti. Sekretorė Bette Nesmith Graham spausdindama darydavo tiek klaidų, kad tiesiog buvo priversta išrasti... korekcinį skystį!

7 ženklai, kad tu gyveni ne savo gyvenimą

Kartais ateina momentas, kuomet sustoji ir susimąstai: ką aš apskritai veikiu šiame gyvenime? Galbūt ir tau atėjo metas peržiūrėti savo gyvenimo orientyrus?

Meilės testas: koks vyras tau labiausiai tiktų pagal tavo asmenybės tipą

Kiekviena moteris savitai bendrauja su vaikinais — net jei pati to ir nesuvokia. Netrukus sužinosi, koks yra tavo būdas ir kaip atskleisti savo troškimus. Gal tai bus vienas iš tų protingų žingsnių, kuriuos žengsi dėl meilės?

3 Zodiako ženklai, kuriems labiausiai seksis liepos mėnesį

Liepos mėnesio horoskopas ypatingai dėkingas daugumai Zodiako ženklų, tačiau trims iš jų gyvenimas paruošė išskirtinių staigmenų.

Ką reiškia būti antrąja žmona: praeities šešėliai, kurių neišvengsi (2)

Kai skiriasi kas trečia pora, tikimybė ištekėti už vyro, kuriam pirmas bandymas sukurti šeimą nepavyko, — palyginti nemaža. Ar gali judviejų nuostabiems santykiams pakišti koją jo vaikas iš ankstesnės santuokos?

Psichologas: kodėl šiuolaikiniai žmonės vis dažniau praranda gyvenimo džiaugsmą

Paradoksalu: svajodami apie gražesnę ateitį, įsisukame į nesibaigiančių siekių ir tikslų rutiną, pamiršdami, kad gyvenimas vyksta čia ir dabar. Turime gražesnius namus, tačiau juose praleidžiame vis mažiau laiko, esame turtingesni, tačiau vis rečiau nuoširdžiai mėgaujamės gyvenimo teikiamais malonumais.

Tavo asmenybės testas - atskleisk apie save tai, ko nesitikėjai (1)

Šis savianalizės testas gali pasirodyti visai paprastai: klausimai aiškūs ir konkretūs, be jokių išvedžiojimų ir užslėptų vingrybių. Tačiau atsakymas gali tave ir nustebinti. Siūlome pabandyti!

Iškrypėliškas žaidimas, kuris mano gyvenimą galėjo paversti pragaru

Visiška beprotybė - kaip kam nors gali kilti mintis skatinti kitus nusižudyti? Kokiu nesveiku iškrypėliu turi būti, kad verstum kitą žmogų save žaloti ir jaustis menkaverčiu? Birželio mėnesio COSMO numeryje kalbame apie garsųjį „Mėlynojo banginio“ žaidimą, į kurį įtraukiama vis daugiau pažeidžiamų, paguodos nerandančių paauglių.