Legendinė Evita: paleistuvė, užbūrusi prezidentą ir sukrėtusi pasaulį

 (19)
Sako, mes visą gyvenimą renkamės. Eva buvo neturtinga, be jokio išsilavinimo. Bet jos pasirinktis lėmė, kad po trisdešimt trejų metų, savo mirties dieną, ji taptų legendine Evita. Maria Eva Duarte - moteris, sukrėtusi pasaulį!
Evita
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

1952 metų liepos 26 d. Argentina nuščiuvo. Užgniaužę kvapą žmonės klausėsi oficialaus pranešimo: „Su giliu liūdesiu pranešame, kad šiandien 20 val. 25 min. mirė nacijos dvasinė lyderė Eva Peron“. O paskui prasidėjo chaosas. Vienur buvo girdėti raudos, kitur pokšėjo šampano buteliai — ši moteris žmonėms kėlė prieštaringus jausmus: vieni ją dievino, kiti — nekentė. Tiesa, raudos aidėjo visose miestų gatvėse, o šampanas liejosi tyliai ir paslapčia.

Be pinigų, išsilavinimo, tėvo...

Maria Eva Duarte gimė 1919 m. gegužės 7 d. mažame Los Toldos miestelyje. Jos tėvas Chuanas Duarte buvo vietos reikšmės konservatorių veikėjas, mama Chuana — jo meilužė. Eva, penktasis jųdviejų vaikas, taip pat gavo tėvo pavardę. 1926 m.Chuanas žuvo per autoavariją. Teisėta Chuano žmona iš laidotuvių išvarė ir jo meilužę, ir visus jųdviejų vaikus.

Po Chuano mirties Chuana griebėsi siuvėjos amato. Dirbti buvo priversti ir visi penki vaikai. Mažoji Eva tapo virėjos parankine turtuolių namuose. Ji greitai įsisamonino žiaurią gyvenimo tiesą: tik pinigai teikia laisvę.

1930 m. Chuana su šeima persikėlė į Junino miestą. Pasak legendos, ten Evitą su drauge išprievartavo du vietos žemvaldžio sūnūs ir paliko nuogas miške — esą kaip tik dėl to ji visą gyvenimą ir nekentusi aristokratų.

Junine mergina pirmą kartą išbandė ir jėgas scenoje. Šis įvykis aukštyn kojomis apvertė visą jos gyvenimą. Penkiolikmetė tvirtai apsisprendė išvykti į Buenos Aires ir tapti aktore. Vienų teigimu, ją į sostinę pasiėmė keliaujantis tango dainininkas Agustinas Magaldis, su kuriuo ji užmezgė romaną. Kitų tikinimu, bandyti ten laimę paskatino mama. Trečioji versija — pinigų bilietui mergina užsidirbo prekiaudama savo kūnu. Kad ir kaip ten būtų buvę, Eva atsidūrė Buenos Airėse — baltaodžiais turtuoliais ir europietiška architektūra garsėjančiame mieste.

Noriu būti Buenos Airių dalis

Iš pradžių Evai nesisekė. Mylimasis ją netrukus metė, tad jai teko patirti ir skurdo, ir alkio, ir nevilties. Norėdama išgyventi ji keitė meilužius kaip pirštines. Kol galop susidėjo su labai turtingu verslininku. Jo dėka ji pagaliau gavo pirmuosius vaidmenis teatre.

Po dvejų metų, sulaukusi vos 18-kos, Evita debiutavo ir didžiajame ekrane bei radijuje. Mergina tapo tikra radijo muilo operų dievaite. (Šiuo metu įgyta patirtis jai labai pravers tapus Eva Peron: ji puikiai žinos, kokiu tembru ir tonu reikia kreiptis į tautą. Taip, kad suvirpėtų kiekviena širdis.)

Eva ir toliau mėgavosi meilužių draugija. Ypač jai patiko kariškiai. Pinigų stygiaus ji nebejuto — ją ėmė dominti valdžia.

Aš būsiu tau gera

1943 m. šalyje įvyko karinis perversmas. Aukščiausiuosius valstybės postus užėmė kariškiai. Nacionaliniam darbo departamentui pradėjo vadovauti pulkininkas Chuanas Peronas — žavus 48 metų našlys.

1944 m. šalį ištiko tragedija: per žemės drebėjimą metu buvo sugriauta net 90 procentų San Chuano miesto. Ch.Peronas ėmėsi organizuoti pagalbą nukentėjusiesiems ir kreipėsi į žymiausias šalies žvaigždes, prašydamas padėti rinkti lėšas. Sausio 22 d. įvyko didžiulis koncertas žemės drebėjimo aukoms paremti. Kaip tik per jį Chuanas ir sutiko Evą. Ši tą pačią naktį jam ir atsidavė.

Pulkininko namuose jau gyveno šešiolikmetė meilužė, bet Evai tai buvo ne problema: ji tiesiog vieną dieną ėmė ir atsikraustė pas Chuaną. Mergaitei buvo liepta dingti iš akių. Meilužiams puikiai sekėsi: liepą Peronas tapo viceprezidentu, Evita tebekaraliavo radijuje. Bet jų santykiai vis labiau erzino ir opoziciją, ir Chuano kolegas: kažkokia aktoriūkštė drįso stoti šalia viceprezidento, užuot slėpusis jam už nugaros! Tais laikais tai buvo neįsivaizduojama. Ugnį dar labiau kurstė gandai, jog kadaise Evita vertėsi prostitucija. Greitai apie tai šnabždėjosi visas Argentinos elitas.

Perono įtaka stiprėjo, tad buvo nutarta jo atsikratyti: jis buvo nušalintas nuo pareigų ir pasodintas į kalėjimą. Tą pat dieną iš darbo radijuje buvo atleista Eva. Tai sukėlė didžiulį proletarų pasipiktinimą: juk Chuanas taip nuoširdžiai jais rūpinosi!

Spalio 17 d. apie 200 tūkst. darbininkų minia susirinko centrinėje sostinės aikštėje ir pareikalavo, kad Peronas būtų išleistas į laisvę. Valdžiai teko nusileisti. Chuanas pažadėjo miniai tapti jų kandidatu per artėjančius Prezidento rinkimus.

Per tas kelias dienas, praleistas kalėjime, Peronas spėjo parašyti mylimajai du laiškus. „Kai tik ištrūksiu iš čia, susituoksime ir apsigyvensime kokioje ramioje vietelėje“, — žadėjo jis. Spalio 22 d. slapta įvyko jų civilinės jungtuvės. Nepaisydamas savo socialinio statuso, Chuanas drįso mesti dar vieną akibrokštą aukštuomenei: vesti ne itin kokios reputacijos meilužę. Gruodžio 10 d. Peronų santuoka buvo palaiminta ir bažnyčioje. Bet ramioje vietelėje jie taip ir neapsigyveno.

Jūs privalote mane mylėti

1946 m. prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Pirmą kartą per šalies istoriją vieną iš kandidatų — Peroną lydėjo ir jo žmona. Per kiekvieną susitikimą ji spausdavo rinkėjams rankas, stengdamasi nė vieno nepalikti be dėmesio. Eva įžengė į politiką tvirtai pasitikėdama savimi. Taip tvirtai, kad Peronui susirgus viena nuvyko į susitikimą su darbininkėmis. Tai buvo jos, kaip oratorės, debiutas. Deja, visiškai nevykęs: minia reikalavo Perono. Praeis vos keli mėnesiai, ir žmonės ją pasitiks audringesnėmis ovacijomis nei vyrą.

Kai Chuanas tapo prezidentu, Eva susimąstė: o koks gi jos vaidmuo? Būti gražiu priedu? Rodytis reikiamoje vietoje reikiamai apsirengusiai? Jai to buvo per maža. „Aš — ne tik respublikos prezidento žmona Eva Peron. Ja būnu vos kelias dienas per metus. Aš –— šios šalies žmonių lyderio žmona. Aš — Evita. Ja būnu beveik visą laiką!“ — pareiškė ji.

Pirmoji šalies ledi tapo tikra darbininkų globėja: lankydavosi fabrikuose, kalbėdavo susirinkimuose, rūpinosi jų sveikatos apsauga, — dirbo 15 — 16 valandų per parą, negailėdama savęs. Jos dėka darbininkams buvo pastatyta naujų ligoninių, išdalyta labdaros tūkstančiams šeimų. 25 tūkst. benamių šeimų gavo butus, buvo atidaryta medicinos seserų mokykla, teikiama parama bedarbėms moterims. Varguomenė ją vadino tik Evita.

Aprenkite mane Christian Dioru

Kokia buvo Evita? Ji labai bijojo tamsos. Per keliones, kai tekdavo miegoti be Chuano, reikalaudavo, kad kas nors budėtų šalia jos lovos. Ji būdavo maloni ir šilta, jei žmonės elgdavosi taip, kaip norėdavo ji.
Sutikusi bet kokį pasipriešinimą, tapdavo šiurkšti ir griežta.

Peronų laikais įsigalėjo žiauri cenzūra: niekas negalėjo kritikuoti prezidento. Priešai buvo negailestingai kišami į kalėjimus. Apie spaudos laisvę negalėjo būti nė kalbos. Privilegijų neturėjo net žurnalas “Time”: kai jame buvo parašyta, kad Evita — nesantuokinis vaikas, jo prekyba Argentinoje buvo nutraukta keturiems mėnesiams.

Itin aršiai Eva buvo nusiteikusi prieš aristokratus. Argentinos ambasadorius Rusijoje buvo priverstas gyventi vieno kambario bute be jokio šildymo vien todėl, kad buvo kilęs iš kilmingųjų sluoksnio. Kai seniausia šalyje aukštuomenės moterų įkurta labdaros organizacija nepasiūlė Evitai tapti jos prezidente, fondo veikla buvo žaibiškai nutraukta, ir Eva įkūrė savo vardo fondą.

Valdžia teikė jai galimybę atkeršyti seniems priešams. Dalis jų buvo išsiųsti iš šalies, kiti liko be darbo, treti atsidūrė kalėjime. Jai buvo nė motais, ką apie ją manys aukštuomenė. “Aš žinau, kas yra alkis, aš tokia pati kaip jūs!” — šaukdavo ji miniai, ir ši entuziastingai palaikė savo dievaitę.

Viešai skelbdama meilę darbininkams ir demonstruodama priešiškumą kilmingiesiems, Evita niekaip negalėjo atsikratyti prabangos pomėgio. Ji leido milžiniškas sumas garsiausių dizainerių drabužiams ir beprotiškai brangiems juvelyriniams dirbiniams. Jos aistra kailiniams buvo tokia stipri, kad net karštą vasaros dieną Romoje ji vaikščiojo apsisiautusi mėgstamais lapių kailiniais.

1947 m. Evita buvo pakviesta oficialaus vizito į Ispaniją, paskui apkeliavo beveik pusę Europos, buvo Brazilijoje, Urugvajuje. Visur ji kėlė galybę emocijų, bet tik Ispanijoje jos buvo širdingos ir šiltos: Italijoje ją žmonės pasitiko šaukdami “Paleistuvė”, Šveicarijoje apmėtė pomidorais, Prancūzijoje ignoravo lediniu mandagumu, o Didžiosios Britanijos aukštuomenė pareiškė nenorinti jos matyti Bekingemo rūmuose. Vis dėlto visa pokario Europa buvo šokiruota tos prabangos, kurią demonstravo “vargšų globėja”.

Neverk manęs, Argentina

Grįžusi namo, Evita ėmėsi vieno iš svarbiausių savo darbų. Jos dėka 1947 m. Argentinos moterims buvo suteikta teisė balsuoti (kaip tik tai padėjo pasiekti Peronui pergalę per prezidento rinkimus 1951 m.).

Juo labiau Evita populiarėjo, juo aršiau ją puolė opozicija ir net kai kurie peronistai (Perono sekėjai, — red. past.). Aristokratai ir vidurinės klasės atstovai jos tiesiog nekentė. Kliuvo viskas: perdėtas aktyvumas, pavojinga įtaka prezidentui, per didelės ambicijos. Pamanykit tik, kokia veikėja — gavusi valdžią per lovą!

Tačiau paprasti žmonės Evitą liaupsinte liaupsino, galiausiai ji užgožė populiarumu net patį Peroną. Šis reagavo ramiai: jam reikėjo jos — tokios atsidavusios ir tvirtos. Juos siejo ne tik meilė ar aistra — kur kas stipresnis ryšys: fanatiškos ambicijos ir troškimai.

1951 m. per prezidento rinkimų kampaniją minia reikalavo, kad Evita taptų viceprezidente. Ji jau buvo lyg ir sutinkanti, bet staiga apsigalvojo. Istorikai ir šiandien nesutaria, ar tokį jos sprendimą lėmė aršus kariuomenės pasipriešinimas, ar progresuojanti liga.

Lapkričio mėnesį Evita už vyrą balsavo jau iš ligoninės. Chuaną sukrėtė žinia, kad ji serga ta pačia liga, nuo kurios mirė ir jo pirmoji žmona, — gimdos vėžiu. Kai kurių tvirtinimu, abiem atvejais ligos priežastis buvo pats Peronas: jis užkrėtė moteris klastingu žmogaus papilomos virusu, kuris negydomas sukelia mirtinas komplikacijas.

Paskutinį kartą viešumoje Evita pasirodė per prezidento inauguraciją. Vienas Dievas težino, kiek jėgų jai tai kainavo: kad išstovėtų šalia vyro visą ceremoniją, jai buvo sumontuotas specialus metalinis įtvaras, prireikė net penkių dozių vaistų skausmui malšinti. Evita buvo apsivilkusi platų kailinį paltą — tikėjosi taip atrodyti stambesnė ir sveikesnė. Tuo metu ji svėrė vos 38 kilogramus.

Mirties rytą galingiausia to meto moteris prisipažino kambarinei niekada gyvenime iš tiesų nebuvusi laiminga.

Jos vaizdas turi būti išsaugotas

Žmonės kaip pamišę veržėsi pagerbti mirusios savo dievaitės. Per keliolika dienų pro jos karstą praėjo apie tris milijonus argentiniečių. Spūstyje aštuoni žmonės žuvo, dar keli šimtai buvo sužeisti.

Po atsisveikinimo ceremonijos Chuanas liepė balzamuoti žmonos kūną. Daktaras Pedro Ara dailino jį net dvejus metus. Deja, Peronui nepavyko įgyvendinti savo sumanymo — pastatyti Evitai mauzoliejų, triskart aukštesnį nei Laisvės statula: 1955 m. prezidentas buvo nuverstas ir išvarytas iš šalies.

Išsigandusi, kad Evitos kūnas gali tapti peronistų simboliu, naujoji valdžia išgabeno jį iš šalies ir palaidojo Milane. Kad būtų dar ramiau, net netikru vardu — antkapyje buvo iškalta: Marija Maggi. Tik po ilgų derybų, 1971-aisiais, buvo sutarta kūną ekshumuoti ir grąžinti Peronui, kuris tuo metu gyveno Ispanijoje. Atidarę karstą, darbininkai pradėjo šaukti: “Stebuklas!” Evita atrodė tarsi ką tik mirusi. Pamatęs ją, Chuanas apsiverkė.

Evitos mauzoliejumi tapo Perono vila Ispanijoje. Kalbama, kad trečioji Chuano žmona, Isabelita, dažnai gulėdavo ant Evitos karsto ar net šalia jos, taip tikėdamasi pasisemti iš jos jėgų.

Neilgtrukus Chuanas grįžo į Argentiną ir vėl buvo išrinktas prezidentu. 1974-aisiais jis mirė. Jųdviejų su Evita karstai stovėjo greta. Deja, greitai galingoji pora vėl buvo išskirta: Evita buvo palaidota Duarte šeimos kape Buenos Airėse. Ji tesėjo savo pažadą, kadaise duotą argentiniečiams: “Aš būsiu su jumis amžinai”. Nors dėl pernelyg palaido gyvenimo Vatikanas atsisakė paskelbti ją šventąja, argentiniečiams ji buvo ir liks Santa Evita.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją