Kaip išgyventi netektį ir žinojimą, kad mylimas žmogus daugiau niekada nebegrįš

© Shutterstock nuotr.

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Mirtis neaplenkia nė vieno. Kad ir kaip ją vytum iš savo minčių, ji kada nors vis tiek pasiglemžia brangų žmogų – iš tavo artimųjų, bičiulių, pažįstamų ar tavęs pačios. Kaip paguosti gedintįjį, kaip pačiai ištverti susitikimą su netektimi?

Žinai tik viena: jokie žodžiai nenumaldys širdies skausmo, neišvaduos iš šoko, neužpildys staiga sieloje atsivėrusios tuštumos. Teks ištverti ilgą ir galingą emocijų škvalą. Jis išsekina, palieka pyktį, neviltį, kančią. Iš pradžių gali verkti, paskui rėkti ant išėjusiojo, ant dangaus ir ant likimo. Net ant savęs – nes nespėjai atsisveikinti, pasakyti brangiam žmogui, ką iš tiesų jam jauti. Tiek daug visko nespėjai.

Kai gedi kitas: būk šalia

Ką ištarti tam, kuris ką tik neteko artimo žmogaus? “Dabar jis geresniame pasaulyje”? Esi tikra, kad į tai reikia painioti religiją? “Žinau, ką jauti”? Tai – turbūt baisiausia, ką gali pasakyti, net jei pati esi patyrusi netektį. Tavo patirtis yra tavo – kitas žmogus gali jausti visiškai kitaip. Asmeninis skausmas išgyvenamas labai individualiai. Tai lemia žmogaus būdas, kultūra, įsitikinimai. Skausmo sulyginti negalima. “Tai praeis”/ “visi mirsim”/ “jis nugyveno puikų gyvenimą”... Pati įsiklausyk: šios frazės skamba taip, tarsi netektis būtų eilinis įvykis – na, būna, pasitaiko.

Kai žmogus gedi, jam nereikia banalios frazės tarsi iš oficialaus nekrologo ar užuojautos atviruko. Gedinčiajam reikia tikro draugo. Tiesiog būk šalia. Parodyk, kad supranti jo netektį. Tau sunku rasti tinkamų žodžių, o netektį išgyvenančiajam tai sunkiau gal 10 tūkstančių kartų.

Mes – skirtingi, skirtingai reaguojame ir į mirtį. Kai mirė mama, Monikai labiausiai atmintin įstrigo pusseserės ir geriausios draugės reakcija. Pirmoji reagavo tiesmukai: “O, Dieve, kaip sumautai tu jautiesi”. “Išgirdus tai man truputį palengvėjo, – prisipažino Monika. – Šie žodžiai puikiai atspindėjo mano savijautą.” O štai bičiulės reakciją Monika pamatė feisbuko profilyje: “Buvau koncerte, kai sužinojau, jog mirė mano draugės mama. Visi pasakykite savo mamoms, kad jas mylite”. “Ji rašė apie tai feisbuke, bet nesugebėjo paskambinti man”, – akivaizdu, Monikai iki šiol skaudu tai prisiminti. Štai ir supratome: kai kas nors iš mūsų draugų netenka artimojo, reikia tik viena – jų neignoruoti.

Mūsų kultūroje nejauku kalbėti apie mirtį. Susidūrę su ja daugelis nenutuokia, ką sakyti. Tačiau, užuot ieškojus tinkamiausios frazės, pakaktų apibūdinti, ką jauti. “Man labai gaila” ir “Užuojauta” puikiai tiks. Manai, tiek per maža? Gali pridurti: “Žinau, žodžiai nepadės, bet aš šalia, jei tik ko reikia.” Palik gedinčiajam galimybę pačiam atsiverti – kai ateis tinkamas laikas. Tik nesumanyk raginti: “Pralinksmėk”. Gedėjimo neįmanoma pagreitinti.

Kai gedi kitas: būk praktiška

Gedintys žmonės gali kurį laiką nesugebėti normaliai mąstyti ar atlikti kokių nors veiksmų. Neištveriami jiems gali pasirodyti net įprasti dalykai: apsipirkti, paruošti maisto, apsirengti. Nelik nuošalyje: pasisiūlyk pagelbėti per šermenis. Padėk apmokėti sąskaitas. Išnešk šiukšles. Lankyk gedintįjį. Eik pas jį, užuot bėgusi šalin, nes jam neva labiausiai dabar reikia vienatvės.

Būk pasirengusi jį išklausyti. Sėdėk šalia. Tegu jis verkia, tegu kalba, tegu rauda – tu tik klausyk. Tai – didžiausia užuojauta, kurią gali šiam žmogui parodyti. Kur kas didesnė nei gėlės ar žvakės. Gedintysis tavo buvimą šalia (net jei sėdi tylėdama) įsimins labiau nei mandagias šaltas frazes.

Yra žmonių, kurie negali verkti, bet tai nereiškia, kad jie nesisieloja. Jokios ašaros neprilygs tai meilei, kurią gedintysis jautė išėjusiajam. Gedėjimas ir nėra vien rauda. Tai – emocijų kokteilis. Skirtingi jausmai gali prasiveržti bet kuriuo laiku, bet kokia tvarka. Iš kenčiančiojo tikėkis visko, nes tiesiog nėra vieno tinkamo būdo gedėti.

Kai gedi tu: leisk sau tai

Niekas negali reikalauti, kad žmogus gedėtų tam tikrą laiką. Šis procesas gali tęstis ištisus metus – tai lemia santykiai su išėjusiuoju, aplinkinių parama, gedinčiojo gebėjimas tvardytis. Apskritai gedėjimas priklauso nuo tūkstančio veiksnių: netektis buvo staigi ar nuspėjama. Tai įvyko kam nors įsikišus ar ne.

Į mirtį reaguojama keliais lygmenimis: fiziniu, emociniu, dvasiniu, elgesio ir pažintiniu. Gedintysis gali net patirti haliucinacijų ar disleksijos priepuolių. Nereikia to bijoti ar gėdytis. Leisk sau išgyventi visas tave krečiančias emocijas – tai padės lengviau ištverti netektį. Nesigėdyk nieko. Net kaltės. Patikėk, visiškai normalu ją jausti: dėl to, kad nespėjai ko nors pasakyti, padaryti ar atsisveikinti. Tokiais atvejais vertėtų atsiminti vienintelį dalyką: išėjusysis žinojo, ką jam jauti. Atleisk sau – to norėtų ir tas, kurio nebėra šalia.

Gedėti – individualus procesas, tačiau jam būdinga tam tikrų bendrybių. Pirmoji jas 1969-aisiais apibūdino šveicarų psichiatrė Elisabeth Kubler-Ross. Jos nuomone, gedėjimas prasideda nuo neigimo. Vėliau jis virsta pykčiu, derybomis (su aukštesnėmis jėgomis dėl dar vieno šanso), depresija ir galop – susitaikymu. Žmonės gali visas šias stadijas išgyventi skirtinga tvarka. Ne kiekvienas jas visas ir patiria.

Britų psichiatras Johnas Bowlby vardija kiek kitokias stadijas: “šokas ir sustingimas”, “kankinamas ilgesys ir ieškojimas”, “sutrikimas ir neviltis”, “persitvarkymas”. Kaip matai, ir vienu, ir kitu atveju galutinė gedėjimo stadija siejama su tam tikru lūžiu, po kurio gebama atsispirti ir vėl pradėti gyventi.

Jei nori palengvinti gedėjimą, būk sau gera: bent po truputį valgyk, eik pasivaikščioti. Jei kankina nemiga, būtinai kreipkis į gydytoją. Jei nenori kalbėtis su draugais, parašyk laišką išėjusiajam arba išliek emocijas dienoraštyje.

Reikėtų kreiptis ir į psichologą – jei jauti, jog įstrigai vienoje gedėjimo stadijų. Ypač jei tai – depresija. Būna komplikuotų gedėjimo atvejų: praeina metai ar dveji, bet žmogui, užuot pagerėjus, tik blogėja. Ypač pažeidžiami netekusieji artimųjų dėl savižudybės, žmogžudystės ar nelaimingo atsitikimo.

Nepadėsi sau, jei leisi netekčiai tapti dalele tavęs. Taip, netekus itin brangaus žmogaus gyvenimas pasikeičia visiems laikams, tačiau svarbu išmokti su ta netektimi gyventi. Be abejo, turi praeiti laiko. Jis gydo ne todėl, kad ilgainiui netektis tampa mažiau skaudi. Laikas gydo, nes padeda apsiprasti su klausimais, į kuriuos nežinai atsakymų (arba tie atsakymai netikėti). Be to, jis suteikia perspektyvą – pamažu vėl pradedi matyti ne tik save ir savo skausmą, bet ir tai, kas vyksta aplink.

Nepadaryk dar vienos klaidos, būdingos daugeliui gedinčiųjų: nepanirk į save, neužsidaryk namie, manydama, jog tavo juokas ar noras prasiblaškyti bus laikomas nepagarbos išėjusiajam ženklu. Tavo laimės jausmas tikrai nesumažina meilės mirusiajam. Gyvenimas nepraeina be netekčių. Tačiau jis tęsiasi, kad ir kaip dėl jų skaudėtų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją