Juodoji karalienė Francoise: nekenčiama meilužė, apsukusi galvą Liudvikui XIV

 (12)
Juodoji karalienė Francoise: <span style="color: #c00000;">nekenčiama meilužė,</span> apsukusi galvą Liudvikui XIV
© Vida Press

„Jūsų kaprizai tiesiog nepakenčiami,“ - užriko karalius Liudvikas XIV pakilęs nuo stalo. - Aš ir taip apmoku lošimo skolas, perku brangias dovanas ir išlaikau jūsų šeimą. O jūs, panašu, pamiršote, kas yra elementarus dėkingumas!“ Supykęs jis išėjo iš meilužės Markizės de Montespan miegamojo, o iš paskos nuaidėjo susierzinimo kupinas riksmas.

Karaliui ne juokais pabodo ši moteris. Prieš daugelį metų ji buvo tiesiog nuostabi, neįtikėtinai žavinga ir įdomi. Joje buvo tiek aistros, kad Liudvikas pametė galvą! Dabar ji sustorėjo, atrodo nebe tokia patraukli ir dar demonstruoja nepakenčiamą charakterį. Su kiekviena diena ponia de Montespan darėsi vis gobšesnė ir sunkiau sukalbama, o jos elgesys peržengdavo visas padorumo ribas. Dar šiek tiek ir ši moteris taps nevaldoma...


Gražuolė de Montespan (nuotrauka Vida Press)

Įpykęs Liudvikas išėjo į sodą ir išgirdo vaikų balsus. Šeši jo gražuoliai vaikai žaidė pievoje. Nepaisant fakto, kad nė vienas jų nebuvo oficialus karaliaus palikuonis, vaikai visuomet priversdavo jį nusiraminti ir šypsotis. Karalius pasisveikino su jų mokytoja, kuri mandagiai nusilenkė, tačiau net nešyptelėjo. Liudvikas susiraukė. Jam patiko viskas, kas gražu, ryšku, šurmulinga, o jaunoji vaikų mokytoja Francoise labiau priminė vienuolę. Apvalaina, ne itin graži, amžinai vilkėjo juodas sukneles, maskuojančias krūtinę ir niekuomet nesipuošė brangenybėmis. Liudvikas prašneko apie vaikus ir šaltosios Francoise veide pasirodė šypsena...

Karalius šią merginą laikė tiesiog nuobodžia. Kaip galima nesusitikinėti su vyrais, atsisakyti vyno, nesilankyti prabangiuose vakaruose ir tik melstis bei prižiūrėti vaikus? O vaikai ją tiesiog dievino. Tikroji mama niekuomet nesuteikdavo jiems tiek gerų emocijų, kiek mokytoja, visuomet rasdavusi laiko pabūti kartu.

Karalius susimąstė: pastaraisiais metais jo meilužė de Montespan iš tiesų pasikeitė. Matyt jautė, kad jos auksinis laikas sparčiai tiksi, todėl kovojo dėl karaliaus dėmesio ir palankumo visai įmanomais būdais. Rūmuose sklido gandai, kad madam slapta lankydavosi pas būrėjas, kurios patardavo, kaip ilgiau išlaikyti karalių šalia savęs. Lovoje jai ir dabar nebuvo lygių, bet tas charakteris... Liudvikas ir pats suprato, kad netrukus teks išsiskirti su moterimi, padovanojusia jam daugybę laimės valandų. Ne valandų, o ištisų metų... Tačiau tai natūralu. Favoričių buvo iki jos, bus ir vėliau. De Montespan ir taip ilgai pratempė, juk jai jau daugiau nei trisdešimt.


Karalius ir jo meilužė de Montespan (nuotrauka Vida Press)

„Jūs vis dažniau mus aplankote, - Liudviko mintis nutraukė vaikų mokytoja ir auklė. - Jei leistumėte, aš galėčiau rašyti jums laiškus, kuriuose pasakočiau apie jūsų vaikus. Jie labai pasiilgsta“. Karalius sutiko ir nuo to karto praktiškai kiekvieną rytą jo laukdavo laiškelis nuo Francoise.

Iš pradžių Liudvikas laiškus skaitydavo tik tuomet, kai daugiau nebeturėdavo ką veikti, vėliau vis dažniau atplėšdavo juos pačiame darbų įkarštyje, o galiausiai, pripratęs prie protingų, lengvų ir ironiškų Francoise žinučių, jos laiškus puldavo skaityti vos prabudęs. Kuo toliau, tuo daugiau laiko karalius skirdavo vaikams ir jų auklei, o dėmesys meilužei de Montespan pamažu blėso...

Tuo metu, kai meilužė kėlė skandalus, karalienė viešai demonstravo savo nepasitenkinimą, o gražuolės pretendentės į būsimas karaliaus favorites nesugebėdavo net sakinio normaliai suregzti, Liudviko gyvenime atsirado moteris, su kuria bendraujant nereikėdavo nei ištaigingų puotų, nei meilės nuotykių. Tylioji auklė Francoise užkariavo karaliaus Liudviko širdį ir mintis.

Likimas, nežadėjęs nieko gero...

Nuo pat mažens likimas siuntė Francoise vieną išbandymą po kito. Gimė ji kalėjime. Vėliau buvo nusiųsta į savo tetos namus, tačiau ši nenorėjo auginti eretikų vaiko (Francoise tėvai buvo protestantai) ir grąžino mergaitę atgal į kalėjimą.

Visą vaikystę mergaitė blaškėsi neturėdama savo namų ir svajojo kuo greičiau patekti į vienuolyną, kuriame galėtų pabaigti dienas tarnaudama Dievui ir niekam netrukdydama. Sulaukusi 12 metų Francoise išplaukė į Mauricijaus salą, kur buvo laikomas jos tėvas, tačiau prasidėjusi karštinė jos vos nepražudė. Mergaitė tarsi mirusi pragulėjo kelias dienas, tačiau prabudo likus vos kelioms valandoms iki jos laidotuvių. Mama mirė, kai Francoise buvo vos 14 metų ir jos globėja tapo krikštamotė, kuri nenorėjo auginti svetimo vaiko, todėl nusprendė mergaitę kuo greičiau ištekinti. Jos vyru turėjo tapti žinomas poetas Paulas Scaronnas. Mergina priešinosi, tačiau vėliau suprato, kad Paulas – visai neblogas variantas. Linksmas, protingas, jo aplinkoje – rašytojai, poetai, menininkai, be to, iš karaliaus Paulas gaudavo nemenką išlaikymą, o svarbiausia – ištekėjusi Francoise pagaliau turės savo namus.


Paulas ir Francoise (nuotrauka Vida Press)

Paulas Scaronnas sirgo reumatoidiniu artritu ir kuo toliau, tuo prastesnė darėsi jo sveikata. Vestuvių dieną jis jau sunkiai valdė kojas, o drebančiose rankose vos galėjo išlaikyti plunksną. Nežinia, ar būdamas tokios būklės Paulas galėjo atlikti savo „vyrišką pareigą“, tačiau Francoise svajojo apie vaikus. Ištekėjo ji sulaukusi 16, o su vyru pragyvenusi 8 metus vaikų taip ir nesusilaukė. Tie metai buvo gražūs – Francoise laiką leido išsilavinusių žmonių draugijoje ir pati sparčiai tobulėjo, o aplinkiniai jos vyrui nuolatos užsimindavo, kad jo žmonos galima tik pavydėti – protinga, rūpestinga, ištikima – tokia moteris puikiai atrodytų ir šalia aukščiausio luomo atstovų.

Francoise nuoširdžiai rūpinosi savo vyru, stengdamasi kaip įmanoma palengvinti jo kančias. Maitino, prausė, rengė, užrašinėjo jo eiles, vyro vardu rašydavo laiškus jo draugams... O Paulą ištisomis dienomis vargino nepakeliami skausmai. Jis vartojo opiumą, o vaistams nebepadedant, tiesiog rėkdavo.

Po vyro mirties Francoise ir vėl liko be nieko – išlaikyti našlės iš valstybės lėšų niekas neketino, taigi jai teko išsikraustyti iš nuomojamų namų. Francois reikėjo kaip nors išgyventi, taigi ji rašė laiškus mirusio vyro draugams, tačiau jų paaukotų pinigų vos užteko pačiam pigiausiam maistui. Tik po kelerių metų įtakingi Paulo draugai padėjo išsireikalauti nedidelės karališkos pensijos.

Lemtingoji pažintis su karaliaus meiluže (nuotrauka Vida Press)

Gyveno Francoise tyliai ir ramiai, dienomis skaitydama, melsdamasi ir rašydama laiškus draugams. Retkarčiais ji išvykdavo į svečius, kalbama, esą jos gyvenime buvo ir vyrų, tačiau oficialia žmona dar kartą ji taip ir netapo. Praėjus dešimčiai metų po vyro mirties, svečiuose ji susipažino su pačia madam de Montespan – mylimiausia karaliaus meiluže. Tuo metu de Montespan išgyveno aukso amžių – rūmuose visi žinojo, kokia ji svarbi karaliui. Damos susidraugavo ir karaliaus mylimoji pasiūlė Francoise dirbti jos vaiko auklėtoja. Žinodama savo mylimojo temperamentą, de Montespan neabejojo, kad vaikų greitu metu bus kur kas daugiau. Ir ji buvo teisi... Praėjus keleriems metams auklė Francoise lakstė paskui šešis padaužas.


Francoise Scarron (nuotrauka Vida Press)

Paryžius buvo nustėręs. Šiomis dienomis visi aptarinėjo tik vieną dalyką – ateities pranašautoją Catherine la Voisin, kurios namuose rasta tiek nuodų, kad galima buvo išnuodyti pusę Prancūzijos. Iškasę visą sodą, pareigūnai rado daugybę užkastų lavonėlių – Catherine slapta darydavo abortus. Kiekvieną dieną išlįsdavo naujų kraupių detalių. Paaiškėjo, kad būrėjos adresą puikiai žinojo daugybė garsių damų. Vienoms reikėjo nuodų, kitoms – ateities spėjimų, trečioms Catherine padėdavo atsikratyti nepageidaujamų kūdikių. Klausantis liudininkų pasakojimų ne vienam darėsi silpna, o buvusios būrėjos klientės meldė Dievo, kad niekas garsiai neištartų jų pavardės, juk pas šią moterį kilniais tikslais niekas nesikreipdavo... Ir viename teismo posėdyje staiga stojo mirtina tyla. Catherine la Voisin ištarė Markizės de Montespan pavardę. Karalių per akimirką pasiekė žinia, kad jo mylimoji meilužė, 6 vaikų motina kėsinosi jį nunuodyti.

Šventa vieta tuščia nebūna

Tą pačią naktį Markizė buvo išsiųsta iš Paryžiaus, negavusi progos net pasiaiškinti. Ji maldavo, rašė laiškus, siuntė drauges, bet viskas veltui – karaliui buvusi jo meilužė tiesiog neegzistavo. Neilgai trukus jos vietą užėmė kita gražuolė, tačiau šalia karaliaus šildėsi neilgai – vos metus laiko. Karaliaus gyvenime viskas keitėsi, tačiau vienas dalykas liko stabilus – jo nepakartojami pokalbiai su vaikų aukle Francoise, kurie buvo tikras išsigelbėjimas visoje toje karališkoje tuštybių mugėje.

Liudvikui jau buvo daugiau nei keturiasdešimt. Linksmybės pradėjo jį varginti, jis vis dažniau žvelgdavo į praeitį ir galvodavo, kad nieko naudingo taip ir nepadarė. Apie tokius dalykus jis galėjo pasikalbėti tik su madam Francoise. Vis dažniau jis prašydavo jos patarimų, laukdavo protingų pamąstymų ir nuraminimo. Jie nuolatos kalbėdavosi apie Dievo pyktį už nuodėmingą gyvenimą – ir to Liudvikas siaubingai bijojo. Paveiktas Francoise nuomonės, Versalyje karalius atšaukė puotas ir linksmybių karalystė pradėjo panašėti į vienuolyną.


Liudvikas ir Francoise (nuotrauka Vida Press)

Francoise Scarron nekentė visi dvarininkai. Ką ši vienuolė sau leidžia! Kaip ji suvystė karalių! Tuo tarpu karalienė buvo jai dėkinga – po daugybės metų Liudvikas pradėjo pastebėti savo oficialią žmoną. Sako, to primygtinai reikalavo našlė Scarron. Pats to nesitikėdamas, karalius įsimylėjo. Ši meilė nebuvo panaši į prieš tai buvusias. Liudvikas mylėjo jos protą, teisingumą, nepasiekiamumą... Jis svajojo užkariauti šią moterį! Norėjo nuplėšti tą konservatyvią tamsią suknelę ir mėgautis jos kūnu, tačiau Francoise turėjo savitą supratimą apie vyro ir moters santykius. „Aš taip pat jus myliu, jūsų didenybe, - tarė ji, - tačiau jūs turite oficialią žmoną. Todėl fizinė meilė tarp mūsų neįmanoma“. Dvejus metus ji sakė „ne“, o karalius gundė ją brangiausiomis dovanomis bei suteikė markizės titulą, todėl į našlę Scarron nuo šiol reikėjo kreiptis madam de Maintenon.

Po dvejų metų Francoise pasidavė ir tapo oficialia karaliaus favorite. Ji persikraustė į rūmus, gavo ištaigingus miegamuosius, šalia karaliaus apartamentų ir dalyvaudavo visų derybų metu. Madam de Maintenon visuomet sėdėdavo tolėliau nuo karaliaus, o kuomet Liudvikas norėdavo išgirsti jos nuomonę, Francoise atsakydavo labai tyliai, tarsi nepasitikėdama savimi. Tačiau visi susirinkusieji gaudydavo kiekvieną šios moters žodį, nes puikiai suprato, kad būtent jos nuomonė čia lemia viską. Liudvikas savo mylimąja pasitikėjo aklai.


Francouse de Maintenon (nuotrauka Vida Press)

Madam de Maintenon keitė dvaro gyvenimą, diegdama aukštas moralės normas. Priešų ji turėjo daug, niekuo negalėjo pasitikėti, todėl po truputėlį keitė karaliaus patikėtinius savais žmonėmis. Žmonės šaipėsi, kad Prancūzijos karalius viską daro priešingai, nei kiti valdovai – jo ministrai jauni, o meilužė – senė. Nors iš tiesų Francoise buvo vos keliais metais vyresnė nei Liudvikas.

Lovoje taip geista Francoise buvo šalta ir abejinga, todėl meilės žaidimams karalius susirado naują mergužėlę, tačiau visa kita nesikeitė – madam de Maintenon ir toliau lydėjo jį visuose susitikimuose.

1683 metais mirė oficiali Liudviko žmona ir karalius slapta vedė Francoise. Jis tikėjo, kad vedybos su šia šventa moterimi išgelbės jį nuo Dievo bausmės už visas gyvenimo nuodėmes. Liudvikas linksminosi su meilužėmis, tačiau dvasinę meilę saugojo savo naujajai žmonai. O Francoise nekėlė jokių pavydo scenų, nieko nereikalavo ir džiaugėsi galėdama skirti laiko labdarai ir rūpinimuisi kitais.

Prieš mirdamas karalius Liudvikas tarė savo žmonai: „Mane ramina mintis, kad mūsų išsiskyrimas nebus amžinas. Mes greitai pasimatysime“. Juodoji karalienė – taip Francoise buvo vadinama Prancūzijoje, iškart po vyro mirties išvyko iš Paryžiaus ir niekada nebeįkėlė kojos į rūmus. Be Liudviko jai čia nieko nereikėjo... Praėjus 3 metams ji paliko šį pasaulį. Kaip Liudvikas ir sakė – išsiskyrimas nebus amžinas, mes greitai pasimatysime.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją