Ištekėjau. Tik nežinojau, kad mano vyras... gėjus

 (1)
© Shutterstock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Turbūt jau pamanei: “Aš tai tikrai būčiau susiprotėjusi.” Kristina (vardas pakeistas), apie tokius atvejus išgirdusi, irgi stebėdavosi, tačiau pati papuolusi į tokią istoriją ilgai nieko neįtarė ir iki paskutinės minutės negalėjo patikėti, kad būtent jai taip nutiko.

Mudu susipažinome prie priėmimo komisijos durų, minioje, trypusioje prie priimtųjų sąrašų. “Panele, jūs tokia graži! Mes kartu mokysimės?” – mirktelėjo man įspūdingas brunetas madinga striuke. Susidrovėjau: “Nežinau, dar nemačiau savęs tarp priimtųjų.” Mano ūgis – vos metras penkiasdešimt su trupučiu, todėl niekaip negalėjau per kitų nugaras įskaityti laimingųjų pavardžių. “Norite, aš pasižiūrėsiu? Kokia jūsų pavardė?” Pasakiau. “Tai va gi jūs! Esate! O aš, beje, Darius (vardas pakeistas).”

Po kelių minučių mes jau linksmai plepėjome. O kitą dieną Darius pakvietė mane į pasimatymą – po požeminius bunkerius. Pamenu, bijojau ir iš karto įsikibau į Darių, o nuo jo dvelkė dieviškas “Kenzo” aromatas. Visą kelią mes taip ir išbuvome apsikabinę. Po pusmečio atšokome vestuves, dar po metų gimė dukra. Buvome labai laimingi. Jei kas man būtų pasakęs, kad netrukus viskas grius, būčiau pamaniusi, jog tas žmogus beprotis.

Šis vaizdas iki šiol man stovi prieš akis: žiema, baisus šaltis, tačiau jau mėnuo gyvename sode, nes vėl susipykome su jo tėvais. Vandens nėra – vamzdžiai užšalo, reikia eiti pas kaimynus. Plautuvėje – indų stirta, šalia – didžiulė kaugė nešvarių skalbinių. Gal rytoj pavyks išskalbti. Šiandien niekaip – penkių mėnesių dukrytė rodo kaprizus, todėl vaikštau po namus ir ją supu, supu, supu... Tą dieną kaip niekad laukiau iš darbo grįžtant vyro. Va tuoj atvažiuos, ir aš lengviau atsikvėpsiu. Tačiau Darius užtruko.

Paskambinau jam kartą – atmetė skambutį. Antrą – pasakė, kad negali kalbėti, perskambins. Už lango įsismarkavo pūga. Sniegas krito didžiuliais kąsniais, nebuvo matyti net kaimynų namo. Pagaliau išgirdau pažįstamą automobilio gausmą. Parvažiavo! Nulėkiau pasitikti mylimojo. Darius įžengė slėpdamas akis. Puoliau prie jo ir prisiglaudžiau prie šalto, nuo sniego šlapio palto: “Kaip mes tavęs laukėme!” Dukrelė ištiesė rankas į tėtį. O jis stovėjo ir tylėjo.

“Dariau, kas tau? Kas nutiko?” – neišlaikiau. “Aš išeinu”, – pagaliau jis pažvelgė man tiesiai į akis. Jo žvilgsnyje nebuvo nė lašelio dvejonės. “Kur išeini?” – pajutau, kaip mano viduje kažkas nutrūko. “Išeinu iš namų!” Pauzė. “Pas vyrą.” Ausyse suūžė. Tikėjausi, kad Darius tuoj nusijuoks ir pasakys: “Na atsipalaiduok, juk pajuokavau!” Tačiau jis tęsė: “Būk gera, nesijaudink, daugiau moterų mano gyvenime nebus. Tu taip ir liksi vienintelė.”

Pagaliau suvokiau: “Pas vyrą? Kokį vyrą? Tu ką... gėjus?” Darius tylėjo. “O kaipgi aš? Kaip dukra?!” Jis nieko neatsakė. Tylėdamas persirengė, paėmė kibirą ir išėjo atnešti vandens. Tą naktį jis atsigulė miegoti ant sofos virtuvėje. Aš negalėjau užmigti. Kas pusvalandį ėjau pas jį ir klausiau: “Kas jis? Jūs drauge dirbate? Susipažinote naktiniame klube? Jau užmezgėte santykius?”

Darius man neištarė nė žodžio, o aš tiesiog springau ašaromis ir pykčiu: “Tu su juo jau seniai? Man visą laiką melavai? Melavai, kad myli?” Jis nusisuko į sieną ir užsidengė antklode. “Kodėl mane vedei? Kam sugadinai gyvenimą man ir vaikui?” Jis toliau tylėjo. Čiupau nuo stalo stiklainį ir trenkiau į grindis. Šukės pažiro po visą virtuvę. Tada trenkiau lėkštę, kitą. Laksčiau po virtuvę rėkdama ir daužydama indus: “Tu viską nusprendei, taip? O aš nenusipelniau nė tiek, kad su manimi pasikalbėtum? Būk tu prakeiktas!” Staiga Darius pašoko ir čiupo man už pečių. “Viskas, pakanka. Nieko baisaus nenutiko. Aš jums padėsiu finansiškai, tu dar sykį ištekėsi.” Aš raudojau, o jis ramiai sėdėjo šalia ir žiūrėjo – nė lašelio užuojautos, visiškai svetimas vyras. Jau ne mano mylimas Darius.

Detales man papasakojo anyta. Pasirodo, vyro tėvai seniai tai žinojo, bet manė, kad “berniukas ateis į protą, juk yra žmona ir dukrelės gaila”. Šiltų santykių su Dariaus tėvais man taip ir nepavyko užmegzti – profesorių šeima, prabangus butas, oficialūs pietūs ir artimos pažintys su akademiniu elitu. O kas aš? Tiesiog jų sūnaus bendrakursė, mama – mokytoja, tėtis – inžinierius. Jų nuomone, aš niekada nebuvau tinkama pora jų sūneliui. Dariaus tėvus visada laikiau šaltais ir susireikšminusiais, o dabar išaiškėjo, kad jie dar ir niekšai – žinojo tiesą, ją slėpė ir greičiausiai juokėsi iš marčios kvailelės.

Dariaus mama į sodą atvažiavo kitą dieną. Iš padorumo paaikčiojo: “Kaip jūs dabar, vargšelės, be šeimos galvos gyvensite?” Su tiesiog sadistiniu malonumu išklojo man visas smulkmenas. Apie tai, kaip jis dar mokykloje užsirakindavo savo kambaryje su bendraklasiais, ir “jie ten kikendavo”. Kartą – “o, Dieve mano!” – ji juos užklupo. Be kelnių. Darius rankose laikė bendraklasio padargus. Tada jiems buvo po 16 metų. Tą vaikiną išvarė, o su Dariumi rimtai pasikalbėjo tėvas. Sūnus pažadėjo, kad daugiau nieko panašaus nepasikartos.

Viskas lyg ir susitvarkė. Universitetas, egzaminai, sesija... Netrukus atsiradau aš – “mergaitė iš gatvės”. “Tu mums, be abejo, nelabai patikai, tačiau širdyje džiaugėmės, kad sūnus pasirodė esąs normalus.” Su Aleksu – pas jį ir išėjo vyras – mes susipažinome per vienus šeimos pietus. Jis – Dariaus tėvo mokinys, doktorantas, teikęs daug vilčių. Vaikinai greitai rado bendrą kalbą. Aleksas pažadėjo Dariui parūpinti gerą darbą – taip jie ir išsiskyrė. Vyras tuo metu iš tiesų perėjo į naują darbą, gavo prestižines pareigas ir puikų atlyginimą. O Aleksas tapo nuolatiniu svečiu uošvių namuose. Nuolat skambėjo liaupsės, koks jis gražus, lydimas sėkmės, išmintingas ir protingas. Vasarą jie beveik kiekvieną savaitgalį lėkdavo į sodą kepti šašlykų. Porą kartų žvejojo, nors iki tol nemaniau, kad Dariui tai patinka.

Rugsėjį, kai gimė dukra, Aleksas man atsiuntė dovanų didžiulį pliušinį meškiną ir atviruką su pinigais: “Čia sauskelnėms.” Ką gi, miela. Vėliau vyras išvyko savaitei į komandiruotę. Tiksliau, tai aš, naivuolė, maniau, kad į komandiruotę. O iš tiesų su Aleksu į Prahą. “Ten jie ir suprato, kad negali vienas be kito gyventi”, – atsiduso anyta. Po šitos kelionės Darius nuėjo pas tėvus ir viską prisipažino. Jie paburbėjo, bet ką gi čia padarysi.

“Kada žmonai pasakysi?” – “Po Naujųjų. Kol kas su Aleksu susirasime būstą. Juk nevarysiu aš jos iš sodo...” Neišvarys. Manęs. Iš sodo. Iš kaimiško namo, kuriame nėra vandens ir elementarių patogumų. Man su dukryte būsto išnuomoti jis negalėjo: “Nagi, pakentėk iki pavasario. Atšils, ir dukrelei čia bus gerai.” O pats ieškojo stilingos studijos, kurioje galėtų gyventi su savo draugeliu.

Persikrausčiau pas tėvus. Tiesos jiems pasakyti neįstengiau – jie iki šiol mano, kad vyras rado kitą moterį. Mus ištuokė pavasarį. Buvęs vyras tesėjo žodį: kiekvieną mėnesį moka man tikrai padorią sumą. Tačiau nedega noru matytis su dukterimi. Po tos baisios nakties jiedu pirmą kartą susitiko, kai jai sukako metukai, – Darius atvažiavo pasveikinti. Atrodė puikiai, elegantiškai apsirengęs, vairavo naują automobilį... Atsisveikindamas paprašė nepykti: “Tai stipriau už mane. Mes ne gyventume, o kankintumės. Tu dar sutiksi savo vyrą.”

Aš iš tiesų jį sutikau – pas draugę. Susituokėme. Pagimdžiau antrą dukrytę. Mano vyras dievina abi mergaites. O Darius... Jis pakeitė jau kokį dešimt mylimųjų. Neseniai jis man prisipažino: “Nutariau parašyti testamentą – maža kas... Viską užrašiau dukrai. Aišku, planuoju gyventi ilgai. Tačiau žinok: jei kas nors nutiktų, viskas atiteks tau ir dukrai.”

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Apie tave

Kaip pastatyt kalę į vietą (1)

Pastaruoju metu pasirodė nauja blogų mergaičių karta. Turėti viską nekreipiant dėmesio į priemones — jų gyvenimo filosofija. Būti kale gal ir smagu, bet ką daryti, kai tampi jos auka?

Mano istorija: sužinojau, kad esu įvaikinta

Sulaukęs 30 metų, dažnas jau žino, kas jis yra ir koks jo gyvenimas. Tvirtai ant kojų stovėjo ir Loreta (vardas pakeistas). O tada staiga prasivėrė praraja.