Išgyventi košmarą: vienintelis dalykas, kurio klausiau savęs - kada visa tai baigsis

 (2)
© Adobe Stock

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Kodėl ištikus nelaimei dalis žmonių jaučiasi sugniuždyti ir nebenori nieko keisti, o kiti po smūgio atsitiesia ir šauna į viršų tarsi gavę dvigubą jėgos užtaisą? Kliūtys silpnus žmones silpnina, stipriems suteikia dar daugiau tvirtybės. 29 metų Daiva (vardas pakeistas) priklauso antrajam tipui. Mergina energingai iriasi į priekį, kad ir kas nutiktų. Savo praeities prisiminimų detales ji stropiai saugo nuo svetimų, tačiau mums sutiko papasakoti apie savo gyvenimą. Reikia visada tikėtis, kai nusivili, ir abejoti, kai tikiesi, - štai toks yra jos patarimas.

Du tėčiai

„Kodėl tėtis nepabunda?“ - paklausiau mamos. Ji neatsakė. Man, penkiametei mergaitei, buvo sudėtinga suprasti, kas čia vyksta. Atsidūrusi pas tetą žinojau nedaug: mama guli ligoninėje, todėl negali būti su manimi. Negaliu sakyti, kad gyvenimas pas gimines slėgė, bet tai buvo ne mano namai. Prisiminiau tėtį - jis nėra pliaukštelėjęs man per užpakalį. Tikriausiai iš didelės meilės, juk aš - jo vienturtė...

Daug vėliau sužinojau, kad tėčio sprendimas pasitraukti iš gyvenimo brendo ne vieną dieną. Problemų daug, o jis nebuvo linkęs apie jas kalbėtis. Tėčiui grėsė atleidimas iš darbo. Dar tos problemos dėl alkoholio, konfliktai su kolegomis... Vieną vakarą jis sąmoningai sukėlė avariją. Medikai norėjo tėtį vežti į ligoninę, bet šis atsisakė. Rytą jis savo žiaurų planą vis tiek įgyvendino ir mus paliko.

Tėvo man iki šiol trūksta, ne kartą bandžiau įsivaizduoti, kaip būtų, jei jis gyventų. Mamai jo žūtis kainavo daug nervų ir savaites ligoninės palatoje.

Mama stengėsi, kad mums nieko nestigtų. Ji atstojo tėvą, seserį ir bičiulę. Vadinau ją geriausia savo drauge, nes jei katra užsimanydavome pasikalbėti, niekas negalėdavo sutrukdyti. Gurkšnodamos arbatą prasėdėdavome namie ištisas valandas. Mama apie mane žinojo viską. Nebijojau jai pasipasakoti, nors už blogus poelgius gaudavau velnių. Dviese gyvenome, kol man sukako vienuolika. Vieną dieną mama pranešė, kad į namus atsikrausto vyras - mano patėvis. „Ką apie tai manai?“ - paklausė ji. Nemaniau nieko. Juk nebuvau žmogaus mačiusi.

Mama ištekėjo antrą kartą, tačiau mano ir patėvio santykiai buvo įtempti. Man jis pasirodė keisto charakterio, pernelyg kategoriškas. Apsikeisdavome mandagiomis frazėmis labas rytas ir labanaktis. Su patėviu neradome bendros kalbos, mamai dėl to buvo skaudu. Nebuvau jai ideali dukra, iki šiol dėl to gailiuosi.

Antrasis gyvenimo smūgis ir nauja šviesa

Mama neslėpė, kad jai diagnozavo krūties vėžį. Pirmoji mano reakcija buvo siaubinga. Vėliau apsiraminau. Mamą operavo. Atrodė, sveikata neprastėja. Vėžį gydė šešerius metus, pradėjau tikėti, kad viskas baigsis laimingai.

Per vienas Kalėdas namie kilo tikra erzelynė. Su mumis apsigyveno 8 mėnesių įbrolis. Berniuko istorija nelinksma: jo mama dėl asmeninių priežasčių jį paliko ligoninėje. Pagal giminystės ryšius jis - mano sūnėnas. Išgirdusi palikto vaiko istoriją, mama negalėjo likti abejinga. Įsisūnijo jį. Tas vaikelis buvo lyg stebuklas ar kalėdinė dovana. Dar nė sėdėti nemokėjo, užtat kiek dėmesio reikalavo ir džiaugsmo kėlė! Labiausiai iš visų spygavau, kad turėsiu brolį. Nesvarbu, kad jaunesnis beveik septyniolika metų, bet būsime tikra šeima. Turėsiu pas ką į svečius užsukti, kai užaugs.

Kol sėdėdavau mokykloje, mažylį prižiūrėdavo mama. Grįžusi iš mokyklos juo rūpinausi aš. Gyvenimas su įbroliu buvo vienas iš šviesiausių mano gyvenimo periodų. Išsivesdavau jį į kiemą, žaisdavome įvairiausius žaidimus. Jis buvo labai mielas berniukas. Po nedidelę kaimo bendruomenę net sklandė gandų, neva jis - mano vaikas. Su mama juokdavomės iš tų paistalų.

Juodos perspektyvos

Mamai vėžys persimetė į stuburą. Ji pati pasakė. Po kurio laiko pastebėjau, kad giminės ir patėvis elgiasi keistai. Jie be priežasties pradėdavo ašaroti. Giminės mamą lankydavo dažniau, o jų pokalbiai pašnibždomis varė man paniką.

Vieną dieną išdrįsau mamos paklausti, kas nutiko. Vėžys jau buvo apėmęs jos kepenis. Gydytojai prognozavo, kad mama gyvens pusę metų, bet ji užgeso per porą mėnesių. Save guosti, kad viskas susitvarkys, pasirodė apgaulinga. Nors viltis, kad mama dar ilgai gyvens, neapleido iki paskutinės minutės. Vien dėl to, jog atsisakiau net savo mintyse svarstyti niūrųjį variantą, mirtį buvo dar sunkiau išgyventi. Buvau pirmo kurso studentė. Nesugebėjau paaiškinti, kas vyksta mano šeimoje. Atsakymas tada ir dabar vienintelis: nieko nenutinka šiaip sau. Likome gyventi trise: patėvis, įbrolis ir aš.

Vilniuje studijavau kultūros vadybą. Į kaimą grįždavau savaitgaliais. Trimetis įbrolis neleisdavo liūdėti. Dėmesys ir rūpestis, kurio jam reikėdavo, išvaikydavo slogutį. Greta mūsų namo buvo gilus tvenkinys. Kartą žaisdamas su šuniukais įbrolis nulėkė prie tvenkinio. Užlipo ant sutrešusios lentos, kuri buvo seniai nebenaudojama kaip lieptas, ir... panėrė po vandeniu. Patėvis visus kampus išnaršė jo ieškodamas. Kai rado, buvo per vėlu. Ir patėviui, ir man tai buvo didžiulis smūgis. Mažas žmogutis priversdavo pamiršti, kad nėra mamos. Jis kvietė gyventi. O dabar?

Atrodė, nebeliko prasmės. Galvoje spietėsi juodos mintys. Pradėjau skaičiuoti, kiek per pastaruosius metus kartų ėjau į laidotuves: žuvo du mano draugai, nuo vėžio mirė mama, dėdė, paskendo trimetis brolis. Vienintelis dalykas, kurio klausiau savęs - kada visa tai baigsis. Ar gebėsiu atsitiesti? Laimė, pakako nuovokos kreiptis į psichologą. Jis ir padėjo susivokti.

Užuojauta nepageidautina

Moku kapoti malkas ir karvę melžti moku, bet Vilniuje šių gebėjimų nereikia. Likusi viena išmokau ruošti maistą. Reikėjo galvoti, kaip išgyvensiu sostinėje, nes remti nebuvo kam. Iš patėvio pinigų neprašiau - žinojau, neturi jų tiek, kad galėtų duoti. Gaudavau našlaitės pašalpą ir padidintą stipendiją - kažkaip sukausi. Buvau taupi, planavau išlaidas ir pajamas. Tiesa, būdavo dienų, kai manų virdavau vandenyje, nes neturėjau kaip nusipirkti pieno. Vasaromis dirbau. Buvau sumaniusi dirbti ir per mokslo metus, bet greitai susivokiau: arba studijos, arba darbas.

Pažįstami gailėjo. Jų akyse buvau vargšelė. Ypač slėgė frazė: „Vaikeli, kaip tave užjaučiu.“ Šimtus kartų ją girdėjau, tačiau nė karto nepalengvėjo. Jau verčiau užuojautų reiškėjai būtų pasikvietę puodelio arbatos ir su manimi pasikalbėję. Manęs nereikia užjausti ar žiūrint man į akis ašaroti. Kai ištveri daug skaudulių, iš aplinkos ne verkšlenimo tikiesi. Nelaimės - kaip ledinis dušas: po jo norisi giliai kvėpuoti ir jausti, kad situaciją kontroliuoji.

Vyrams su manimi turėtų būti sunku. Esu labai reikli sau ir kitiems. Nesuprantu žmonių: sveikų, protingų, kurie sėdi ir laukia, kol pašmėžuos po nosimi patogi proga. Nervina dūsautojai. Dar taip nebuvo, kad nepamatyčiau išeities iš padėties. Juk protingas žmogus esu, vis tiek ką nors sugalvosiu - svarbiausia, kad neapribota veiksmų laisvė. Štai nesisekė rasti darbo pagal specialybę, susiradau kitokį - geriau mokamą.

Gyvenimo planas

Juodžiausių savo gyvenimo dienų neprisimenu. Atmintis - unikalus dalykas, ji geba apsaugoti nuo blogų minčių. Iš visų depresijų mane traukė gera draugė ir jos tėvai. Draugė puikiai sutarė su mano mama, o jos šeima pasakė, kad jei kiltų problemų, visada galiu į juos kreiptis. Esu jiems be galo dėkinga.

Vilniuje įsigijau butą, turbūt šiame mieste ir apsistosiu. Mūsų šeimos namas tuščias. Patėvis gyvena su kita moterimi atskirai. Beje, nelaimės mudu suvienijo. Daugiau nebesikivirčijome.

Jeigu ne nelaimės, būčiau visai kitokia: daug pasyvesnė, neryžtinga, galbūt vadovaučiausi kitais prioritetais. O dabar tiesiog gyvenu, stengiuosi paimti iš aplinkos, kas geriausia.

Nieko gyvenime nevyksta šiaip sau. Tačiau tik nuo žmogaus priklauso įvykių padariniai. Nereikia būti tik logiškai. Žmogus negali egzistuoti be jausmų, bet negali pasiduoti ir tik emocijoms. Geriausia rasti viduriuką - sūpuotis tarsi ant svarstyklių.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją