Imperatorienė paleistuvė: iš elitinės prostitutės į išsvajotą sostą

 (41)
Asociatyvinė nuotrauka
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ji buvo šokėja ir gatvės prostitutė, tačiau istorijoje prisimenama kaip imperatorienė Feodora.

Feodora gimė 500 metais Kipre, tačiau vargu ar ji prisiminė savo gimtinę - kai mergaitei suėjo 4 metai, šeimai persikraustė į Konstantinopolį, Bizantijos imperijos sostinę. Jos tėvas dirbo imperatoriaus meškų prižiūrėtoju, o ne itin griežtų pažiūrų mama papildomai užsidirbdavo pardavinėdama savo kūną. Kartą meška užpuolė savo prižiūrėtoją ir Feodoros tėvas mirė, o šeimai reikėjo galvoti, kaip dabar išgyventi. Kad galėtų nusipirkti bent duonos, mama mokė savo dukrą vienintelio amato, kurį pati mokėjo - pardavinėti savo grožį. Feodora ir dvi jos seserys linksmindavo publiką šokiais ir pantomima. Ypač audringai vyrai plodavo, kuomet jaunutė mergina šokio metu nusimesdavo drabužius ir likdavo prisidengusi tik plonu medžiagos raiščiu ties klubais. Gracingoji Feodora buvo publikos numylėtinė.

Šokėjos profesiją Feodora puikiai derino su kurtizanės paslaugomis. Ji buvo ne tik graži, bet ir protinga, o aistringas temperamentas tiesiog vertė vyrus pulti jai po kojomis. Jau visai netrukus mergina buvo sukaupusi pakankamai pinigų, kad galėtų leisti sau laisvai pasirinkti klientus ir nepulti į glėbį pirmam sutiktam, ištiesusiam kelis grašius. Nusipirkti jos glamones dabar galėjo tik pasiturintys vyrai. Konstantinopolyje mergina garsėjo rengiamomis prabangiomis šventėmis klientams, drąsa ir nesuskaičiuojama meilužių galybe. Buvo sakoma, kad Bizantijoje nė viena kurtizanė neprilygs Feodoros palaidūniškumui.

Viskas pasikeitė, kai Feodora sutiko Gikebolą. Šis juodaakis gražuolis buvo imperatoriaus patikėtinis, neseniai paskirtas vienos provincijos gubernatoriumi. Feodora nusprendė sekti paskui jį, bet romanas truko neilgai. Palaidūnė neketino tenkintis vienu vyru, o Gikebolui neilgai trukus pabodo taikstytis su nesibaigiančia meilužės neištikimybe. Jis tiesiogine to žodžio prasme išvijo Feodorą į gatvę.

Neturėdama pinigų Feodora bandė kaip nors sudurti galą su galu, tačiau žvelgiant į ją buvo sunku įžvelgti prieš tai buvusią prabangią Konstantinopolio kurtizanę. Dabar ji buvo tik eilinė gatvės prostitutė, tenkinanti eilinių vyrų aistras tam, kad galėtų susimokėti už kuklų būstą ir maistą. Tik laimingo atsitiktinumo dėka gana žemai puolusiai Feodorai pavyko persikelti į Aleksandriją.

Egzistuoja legenda, kad Aleksandrijos būrėja Feodorai išpranašavo santuoką su garsiu ir įtakingu žmogumi. Ir patikėjusi būrėjos žodžiais, Feodora nusprendė grįžti į miestą, kuriame laukė jos tariama laimė. Tuo metu ji buvo jau visai kita moteris - pavargusi nuo jaunystės nuotykių, tačiau nepraradusi savo grožio. Ji išsinuomojo būstą netoli imperatoriaus rūmų ir tiesiog ramiai gyveno, pasinėrusi į maldą.

Sutapimas ar ne, tačiau būrėjos pranašystės išsipildymo ilgai laukti neteko. Kartą į Feodorą dėmesį atkreipė Justinianas - imperatoriaus sūnėnas ir paveldėtojas. Tuo metu Justinianui buvo netoli keturiasdešimties, jis buvo daug pasiekęs, talentingas ir protingas vyras. Tačiau meilė, kaip žinia, atima protą net ir patiems budriausiems. Justinianas įsimylėjo beatodairiškai. Jis taip norėjo, kad Feodora priklausytų tik jam, kad nusprendė vesti buvusią kurtizanę. Prasta jos gyvenimo praeitis jo nejaudino. Sklido kalbos, kad Feodora prigirdė jį kažkokiu meilės eliksyru ir taip užkerėjo, tačiau turint omenyje tai, kad ši mergina turėjo itin daug patirties su vyrais ir puikiai žinojo, kaip reikia elgtis norint juos sugundyti - greičiausiai jokių burtų čia nebuvo.

Tuometinis imperatorius ne itin rūpinosi šeimos gerove ir prestižu, todėl leido sūnėnui tuoktis su prastos reputacijos moterimi. Be to, jis ir pats buvo susižavėjęs Feodora...

527 metais imperatorius oficialiai paskelbė Justinianą savo paveldėtoju, o ši garbė atiteko ir jo žmonai - gražuolei Feodorai. Pagal tradicijas, pora turėjo būti pristatyta visuomenei. Feodora stovėjo viduryje aikštės, žvelgdama į susirinkusius žmones ir prisiminė kadaise stovėjusi toje pačioje vietoje, tačiau ne kaip būsimo imperatoriaus žmona, o kaip šokėja, gundžiusi vyrus savo nuogu kūnu.

Kai Feodora atsisėdo į sostą, jai buvo maždaug trisdešimt metų. Ji buvo gudri moteris ir puikiai žinojo, kad savo vyrą užbūrė grožiu, todėl išvaizdai ir toliau skirdavo itin daug laiko, kad Justinianas nenustotų ja žavėtis ir jos įtaka jam nesumenktų. Ji vėlai keldavosi, dieną ilsėdavosi, lepindavosi gėlių voniomis bei naudodavo specialius sviestus odos grožiui išlaikyti.

Tačiau neilgai trukus Feodora suprato, kad jos padėtyje nevalia būti tik moterimi. Juk ji buvo imperatorienė, o dauguma dalykų, dėl kurių buvo garbinamas Justinianas, buvo būtent Feodoros sumanymas. Svarbiais klausimais imperatorius kreipdavosi į dievinamą žmoną, o naudodamasi savo įtaka, ji skirdavo į postus savo numylėtinius. Per daug negalvodama imperatorienė iš savo kelio pašalindavo visus, kurie galėjo kaip nors sumažinti jos įtaką. Ji turėjo visą šnipų armiją, kurių užduotis buvo pranešti viską - ką nugirdo ir ką pamatė. Konstantinopolyje sklido kalbos apie slaptus kankinimus, bausmes ir siaubą keliančius požemius, kuriuose savo likusias dienas turėjo leisti tie, kurie neįtiko Feodorai. Ši moteris mokėjo būti negailestinga.

Prisimindama savo praeitį, ji stengėsi padėti puolusioms merginoms ir įtikino vyrą priimti tam tikrus įstatymus, ginančius moteris. Imperatorienė, kadaise garsėjusi kaip elitinė prostitutė, netgi pastatė vienuolyną puolusioms, tačiau naują gyvenimą pradėti norinčioms gatvės moterims. Jame gyveno 500 merginų, izoliuotų nuo visuomeninio gyvenimo. Būtent šis vienuolynas išgarsino Feodorą kaip moralės sergėtoją, tačiau realybė buvo ne tokia ir graži - buvo kalbama, kad vienuolyne uždarytoms moterims taip sunku gyventi, kad ne viena jų baigė gyvenimą savižudybe. Tačiau toks tariamas žmonos rūpinimasis moterimis tik dar labiau paskatino Justiniano susižavėjimą ja.

Ši moteris buvo ne tik graži ir protinga, bet ir turėjo nemažai vyriško tvirtumo. 532 metais Konstantinopolyje įsiplieskė sukilimas. Tris dienas mieste liejosi kraujas. „Pergalė! Pergalė!“ - skambėjo iš visų pusių. Justiniano kareiviai vargiai galėjo susitvarkyti su įsiutusia minia. Sukilėliai nusprendė patys išrinkti savo imperatorių ir šturmuoti dvarą. Justinianas skubiai sušaukė karinį pasitarimą. Jis buvo taip išsigandęs, kad ketino bėgti iš savo miesto. Vienintelė Feodora nepasidavė įtampai ir neketino nusileisti sukilusiems miestiečiams. „Tas, kuris nešioja karūną, neturi jos prarasti. Jei nori - bėk, valdove. Laivas laukia, o jūra rami. O aš lieku ir nepamatysiu tos dienos, kai mane nustos vadinti imperatoriene“ - ramiai pasakė Feodora ir nutiko stebuklas. Imperatoriaus kariaunai pavyko atremti šturmą ir patiems pulti sukilėlius. Prasidėjo tikrosios pjautynės. „Negailėti nė vieno“ - pareiškė imperatorienė. Kitą dieną teko išnešti trisdešimt tūkstančių kūnų. Sukilėlių pusėje buvę Justiniano pusbroliai buvo suimti, įmesti į požemius ir galiausiai uždusinti. Toks pats likimas laukė visų, išdrįsusių kovoti prieš Justinianą. Tik Feodoros dėka jis vis dar galėjo sėdėti savo soste.

Kalbama, kad savo neprilygstamą grožį imperatorienė sugebėjo išlaikyti iki pat mirties, o mirė ji 548 metais nuo nežinomos ligos. Justinianas daugiau taip ir nevedė. Po Feodoros mirties vieni vadino ją šventąja, kiti - amžina paleistuve, tačiau šios moters vardas dar ilgai skambėjo miesto gatvėse, užkampiuose ir namuose.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją