Frida Kahlo - nepalaužiama karalienė, kurios lovoje vietos rasdavo ir vyrai, ir moterys

Iš pirmo žvilgsnio ji visiškai nepriminė fatališkos moters — buvo maža, šluba ir ūsuota. Bet karalienė: jos darbus gyrė Picasso, o lovoje netrūko nei vyrų, nei... moterų. Frida Kahlo - moteris, sukrėtusi pasaulį!
Frida
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Būrelis artimiausių žmonių susirinko stebėti kremavimo ceremonijos. Netikėtai staigus karščio smūgis pakėlė mirusiosios kūną. Liepsnos laižė jos gėlėmis išpuoštus plaukus, o šie švytėjo kaip aureolė. Lūpos, atrodė, bando išspausti šelmišką šypsnį. Susirinkusieji stovėjo netekę žado. Ar ši energinga, netgi įžūloka moteris, kiekvieną akimirką gyvenusi savaip, ir dabar, paskutinį kartą, nutarė surengti mažą spektaklį? Galbūt. Juk jos humoro jausmas visada buvo puikus. Kartais net šiek tiek laukinis ir juodas.

Kelionės pradžia

Magdalena Carmen Frida Kahlo y Calderón gimė 1907 metais emigranto fotografo iš Vokietijos Guillermo Kahlo ir jo antrosios žmonos meksikietės Matilde Calderón šeimoje.

Fridos vaikystė buvo skausminga tikrąją šio žodžio prasme. Tiesą sakant, toks buvo visas jos gyvenimas. Vos šešerių mergaitė susirgo poliomielitu ir liko šluba — liga smarkiai pažeidė dešinę koją. Tačiau tai netrukdė jai būti nutrūktgalve padauža ir lankyti bokso treniruočių.

Griežtų katalikiškų pažiūrų motinai toks dukros elgesys kėlė siaubą. Glaudesnis ryšys tarp motinos ir dukros, beje, niekada neužsimezgė. O su tėvu Frida buvo labai artima. Kai 1941metais Guillermo mirė nuo širdies smūgio, Frida prisipažino: “Tėvo netektis man buvo vienas skaudžiausių gyvenimo dalykų”.

Guillermo mėgo kartoti, jog Frida — protingiausia ir sumaniausia iš visų jo vaikų, jo numylėtinė. Mergaitė nenuvylė tėvo pasitikėjimo. 1922 metais ji įstojo į prestižinę privačią Meksiko parengiamąją mokyklą, kurioje iš 2000 studentų tik 35 buvo merginos. Frida svajojo studijuoti mediciną. Tačiau likimas buvo numatęs kitokių planų.

Aštuoniolikmetė atvyko į kunkuliuojantį ir įvykių kupiną Meksiką. Politiniai judėjimai, meno pasaulis darė didelį įspūdį ir greitai jauną merginą įtraukė savo glėbin. Frida mielai pasidavė gyvenimo vilionėms.

Ji nusikirpo plaukus ir iš esmės pakeitė stilių. Bent iš dalies geros katalikės mergaitės nebeliko. Neilgtrukus Frida susidraugavo su būreliu pasiutusių vaikėzų, kurių vadeiva buvo Alejandro Gomezas Ariasas — pirmoji jos meilė. Vienas iš padaužų patyčių objektų tapo Diego Rivera — aukštas ir stambus freskų dailininkas, tuo metu gražinęs mokyklos auditorijas. Jaunuoliai, ypač Frida, mėgo erzinti šį 20 metų vyresnį vyrą. Kodėl? Šiaip sau. Kad būtų smagiau. Muilu ištepdavo kopėčias, kad Diego lipdamas paslystų ir nukristų, nušvilpdavo jo pietus, ant galvos mėtydavo maišelius su vandeniu. Tiesa, tada pasiutusi mergiotė nė neįtarė, kokios įtakos jos gyvenime turės šis negrabus storulis.

Lietus, meilė ir tramvajus

1925 metų spalis Fridai buvo lemtingas. Jųdviejų su Alejandro meilei — taip pat. Lietingą rudens dieną pora laukė autobuso, turėjusio juos parvežti namo — į Kojokano priemiestį. Autobusas atvažiavo, Frida su Alejandro, linksmai čiauškėdami apie ateities planus, sulipo. Nė vienas nenujautė nelaimės. O ji jau buvo čia pat.

Po keleto minučių autobusas trenkėsi į tramvajų. Tamsa. Sąmonę Frida atgavo ligoninėje. Jos kūnas buvo visiškai suniokotas. Sulaužyti stuburo slanksteliai, raktikalulis, šonkauliai, dubuo, 11 dešinės kojos lūžių, sutraiškyta dešinė pėda, išnarintas petys, autobuso turėklų pervertas klubas ir makštis. Niekas nesitikėjo, kad Frida išgyvens. Bet ji išgyveno.

Tiesa, atsakymų į savo meilei Alejandro siųstus laiškus nesulaukė — visų nurašytos merginos jam nereikėjo. Lyg to būtų maža, dar sužinojo, kad niekada negalės tapti motina. Vėliau Frida patirs keletą persileidimų, kurie kels jai klaikią depresiją. Bet tai bus vėliau. O kol kas ji suvokė, kad viltys tęsti medicinos studijas žlugo. Todėl gulėdama lovoje pradėjo piešti.

Pasitelkusi veidrodį ji tapė savo pačios portretus, vėliau virtusius jos prekiniu ženklu. “Aš piešiu save, nes taip dažnai būnu viena. Be to, aš esu asmuo, kurį pažįstu geriausiai”, — mėgo sakyti ji. Bet tapyba merginai buvo ne tik būdas stumti laiką. Tai buvo galimybė išlieti jausmus, energiją, emocijas. Dvasinis atokvėpis, lydėjęs ją visą gyvenimą ir tapęs nuolatinio fizinio skausmo atsvara.

Atgal į gyvenimą

Nepaisant visiškai pesimistinių gydytojų prognozių, Frida sustiprėjo. Ir prisiminė tą storą dailininką iš mokyklos laikų. Rado jį piešiantį freską ant vieno Meksiko pastato, parodė savo darbą ir paklausė jo nuomonės. Rivera žvilgtelėjo į merginos atsineštą drobę ir pasiteiravo, ar ji turinti daugiau piešinių. Frida dailininką pakvietė į savo namus.

Netikėtai viskas apsivertė aukštyn kojomis. Iš mokyklos laikų patyčių objekto Diego Rivera tapo didžiąją Fridos Kahlo meile, beveik likimu. Jų audringi santykiai inspiravo daugelį jos darbų. Kiekvieną kartą, kai Diego ją smarkiai įskaudindavo, gimdavo naujas kūrinys — persmelktas ašarų bei gilių širdies žaizdų. Pačios Fridos teigimu, Rivera atskleidė jai revoliucinio gyvenimo skonį ir parodė tikrąją spalvų prasmę.

1929 metų rugpjūtį pora susituokė. Fridai buvo 22-eji, Diego — 42-eji. Jungtuvės įvyko Kojokano teismo rūmuose. Fridos motina niekada nesusitaikė su dukters pasirinkimu. Ji buvo įsitikinusi, kad jos mergaitė verta geresnio vyro — na, bent jau gražesnio, ne tokių radikalių pažiūrų (ir Frida, ir Diego visą gyvenimą aktyviai domėjosi politika, palaikė komunistų partiją). Net visada Fridos elgesį toleravęs tėvas neišlaikė: “Atrodo, kad tuoktųsi dramblys su balandžiu”. Tačiau Frida, kaip ir vaikystėje, taip ir dabar, buvo neperkalbama. Tėvų nuomonė jai mažiausiai nerūpėjo. Svarbiausia buvo meilė Riverai. Vėliau Kahlo sakys: “Mano gyvenime buvo dvi katastrofos. Viena — tramvajus. Kita — Diego”.


Frida su vyru

Frida pasiliko savo pavardę ir su vyru persikėlė į Meksiką. Tais pačiais metais ji pastojo. Deja, kūdikio turėjo atsisakyti — moteris buvo per silpnos sveikatos išnešioti vaikelį. Apskritai negalėjimas tapti motina Fridą kaip prakeiksmas persekiojo visą gyvenimą. Tačiau likimo atimtą galimybę turėti vaikų Frida stengėsi bent iš dalies kompensuoti kitais būdais: ji turėjo daugybę augintinių — kačių, šunų, paukščiukų, netgi beždžionių, augino gausybę įvairiausių augalų. Ir gyvūnai, ir augalai dažnai figūruoja jos tapytuose savo pačios paveiksluose — užima neturėtų vaikų vietą.

Sudužusių svajonių šalis

1930 metais Frida su savo vyru išvyko į Ameriką, kur Diego turėjo nutapyti keletą freskų. Ten ji jautėsi patekusi į kūrybos ir asmeninio gyvenimo gniaužtus: pripažinimo kaip dailininkė nesulaukė — buvo tik savo vyro žmona. “Garsaus freskų dailininko žmona linksmai pliuškenasi mėgėjiškuose meno darbuose”, — perskaitė ji vieno Detroito laikraščio antraštę.

Tiesą sakant, Rivera buvo įpratęs būti dėmesio centre ir pelnyti visus laurus, o į žmonos kūrybines ambicijas jam buvo nusispjaut. Apie santuokinę ištikimybę neverta nė kalbėti. Meilužių šitam vyrui netrūko. Nepaisant to, kad į jį pažiūrėjus tikrai buvo sunkoka suprasti, kodėl prie jo lovos rikiuojasi eilės moterų. Buvo kalbama, kad amerikietėms nuvažiuoti į Meksiką ir nepasimylėti su Rivera buvo tolygu neaplankyti Tenočtitlano (didžiausias actekų civilizacijos miestas, įkurtas Teškoko ežero saloje, dabar toje vietoje yra Meksikas, — red. past.).

Kadaise vienas gydytojas Diego buvo pasakęs, kad jis tiesiog negali būti ištikimas. Ši diagnozė Riverai taip patiko, kad jis netgi susuko romaną su mylimiausia Fridos seserimi Christina. Fridai tai buvo klaikus smūgis, bet vis dėlto ji sugebėjo savo vyrui atleisti. “Būti Diego žmona yra nuostabiausias dalykas pasaulyje. Aš leidžiu jam būti su kitomis moterimis. Nes Diego nėra kieno nors vyras ir niekada nebus. Bet jis puikus draugas”, — mėgo kartoti ji.

Galop Frida nutarė, kad jai nelemta būti tikra menininke, todėl ryžosi tapti... gera namų šeimininke. Ji ruošė savo Diego pietus, nešė jam į darbą ir visaip aplink jį šokinėjo. Ar naujasis vaidmuo suteikė jai laimės? Be abejojo, ne. Be to, ji apskritai nekentė Amerikos, bodėjosi nuolatine jos gyventojų prabangos bei valdžios siekiamybe. Metai Amerikoje Fridai buvo patys vienišiausi ir liūdniausi. Vis dėlto šiuo periodu jai pavyko nutapyti keletą savo geriausių darbų. Rivera pripažino: “Frida pradėjo tapyti seriją šedevrų, kokių meno istorija dar neregėjo — tie piešiniai aukština moters ištvermingumą, žiaurumą ir kančią. Nė viena moteris iki šiol nėra drobėje perteikusi tokios skausmingos poezijos”.

Į Meksiką pora grįžo 1933 metais. Jų santuoka buvo pasiekusi visišką krizę. Ne tik dėl Riveros nuolatinio polinkio sukti klystkeliais. Tiesą sakant, Frida taip pat neleido laiko veltui: meilužių būta įvairių — ir vyrų, ir moterų. Jos lovoje pabuvojo aktorės Dolores Del Rio ir Paulette Goddard, taip pat turėjo ryšių su žymia menininke Georgia O'Keeffe. Savo biseksualumo Frida net nemėgino slėpti. Apie Georgią ji sakė: "O'Keefe tris mėnesius buvo ligoninėje, paskui išvyko pailsėti. Tuo metu ji su manimi nesimylėjo, tikriausiai jautėsi per silpna. Labai blogai”.

Meilė ir paveikslai

“Tu žinai, kad tavo žmona homoseksuali?” — kartą išgirdo Rivera, pakėlęs telefono ragelį. Tačiau Diego toleravo Fridos lesbietiškus santykius, o štai jos nuotykiai su vyrais kėlė jam klaikų pavydą. Vieną ryškesnių meilės aferų Frida surezgė su Leonu Trockiu — Stalino persekiojamu revoliucionieriumi iš Rusijos. 1937 metais jam ir jo žmonai Natalijai Sedovai Riveros iniciatyva prezidentas Lazaro Cardenas suteikė politinį prieglobstį. Atvykėliai apsigyveno Fridos tėvų namuose.

Tarp aistringosios moters ir galantiško, gerokai už ją vyresnio, Trockio užsimezgė romanas. Meilė buvo puikus stimulas tapyti. Vieną iš savo portretų 1937 metais ji padovanojo Trockiui gimtadienio proga. (Dabar tas portretas kaba Vašingtone, Nacionaliniame moterų dailės muziejuje.) Bet Frida monotonijos nemėgo — senas vyras greitai nusibodo, todėl be didelių skrupulų išbraukė jį iš sugulovų sąrašo. 1940 metų rugpjūtį Trockis buvo nužudytas. Frida jo negailėjo — išvadino bailiu ir mestelėjo: “Iš pat pradžių mane erzino Leono preciziškumas ir įsitikinimas, kad jis — labai svarbus asmuo”.

Trockis, aišku, nebuvo vienintelis Fridos kasdienybės skaidrintojas. Ji buvo užmezgusi maždaug mėnesio trukmės romaniūkštį su meno kolekcionieriumi Heinzu Berggruenu. Trumpas, bet aistringas nuotykis ją siejo su skulptoriumi Isamu Noguchi. Pora netgi ketino įsigyti bendrą butą, bet į jų meilės lizdelį įsiveržė ginklu mojuodamas Rivera ir pareikalavo baigti visas tas nesąmones. Vis dėlto Isamu ir Frida liko draugai iki mirties.

Meilės ryšiai ją siejo ir su žymiu siurrealistu André Bretonu. Į Meksiką jis atvyko 1938 metais ir buvo sužavėtas Kahlo darbų (pačios Kahlo, žinoma, — taip pat).”O, Dieve! Europoje mes apie tai rašome mokslinius straipsnius, o tu tai tiesiog darai — tapai”, — sakė André, išvydęs Fridos paveikslus, kuriuos vadino kaspinu aplink bombą. Frida neliko abejinga: “Aš nė nenumaniau, kad esu siurrealistė. Kol atvyko André Betonas ir man tai pasakė”, — kartojo ji.

Bretono iniciatyva tais pačiais metais Fridai buvo pasiūlyta surengti parodą Niujorke Juliano Levy galerijoje. Paroda triumfavo. Beveik pusė darbų buvo parduota. 1939 metais Bretonas patarė surengti parodą Paryžiaus “Renou & Colle” galerijoje ir pasisiūlė rūpintis organizaciniais reikalais. Bet šį kartą Betonas nepersistengė. Atvykusi į Prancūziją Frida pamatė, kad jos draugas nė nepasivargino jos darbų paimti iš muitinės. O ji net prancūziškai kalbėti nemokėjo! Paroda visgi įvyko, tik šešiomis savaitėmis vėliau, nei buvo numatyta. Po jos Kahlo sulaukė Wassily Kandinsky bei Pablo Picasso pagyrų. Pastarasis netgi viešai pasakė, kad Frida yra tokia pat gera dailininke kaip ir jis.

Pagaliau skrydis!

Po šių parodų pasaulis išgirdo apie Fridą Kahlo. Būdama 31 metų ji pagaliau tapo finansiškai nepriklausoma ir neabejojo: jos tapyba — nėra tik nepagrįstos ambicijos.

Tačiau santykiai su Rivera buvo tokie pat audringi ir nenuspėjami. 1939 metų lapkritį Frida su Diego vis dėlto nusprendė išsiskirti. Tačiau vienas be kito ištvėrė labai neilgai.1940 metų gruodžio 8 d. susituokė antrą kartą. “Diego yra mano kūdikis, mano draugas, mano meilužis, mano vyras, mano motina, aš pati ir visas pasaulis”, — yra pasakiusi Frida. Kitaip tariant, būti atskirai buvo sunkiau nei kartu..

Kurį laiką Frida gyveno pakankamai ramiai, dėstė garsiame Mehiko meno institute. Tačiau sveikata kėlė vis daugiau problemų. 1950 metais ji itin pablogėjo. Frida piešė gulėdama ligoninės lovoje. Viena operacija po kitos (kalbama, kad iš viso ji buvo operuota mažiausiai 35 kartus), amputuota koja. Tačiau tai jos nepalaužė. “Kojos? Kam man reikia kojų, jei turiu sparnus ir galiu skraidyti?” — rašė ji dienoraštyje.

Vis dėlto skausmas buvo nepakeliamas. Frida kentė kaip niekada. Tais pačiais metais ji grįžo į tėvų namus, o 1953—aisiais Meksiko nacionaliniame menų institute buvo surengta individuali jos darbų paroda — pirmoji gimtinėje. Fridai, visą gyvenimą taip besididžiavusiai savo meksikietiška kilme, tai buvo itin svarbu. Į parodos atidarymo šventę ją atnešė neštuvais, drauge atgabeno ir lovą. Tačiau Frida neatrodė palaužta: ji dainavo, gurkšnojo gėrimus, juokavo ir visą vakarą linksmino susirinkusiuosius. Spaudos atstovams ji pasakė: “Aš nesergu. Aš sulaužyta. Bet esu laiminga, kol galiu piešti”. Paroda buvo be galo sėkminga.

Paskutinė viltis

“Aš tikiuosi, kad pabaiga bus džiaugsminga — ir tikiuosi niekada negrįžti. Frida” — tai paskutinis jos dienoraščio įrašas. Skausminga miniatiūrinės, bet didžios kūrybinės bei dvasinės galios moters kelionė baigėsi 1954 metų liepos 13—ąją. Vėliau Diego šią dieną apibūdins kaip pačią tragiškiausią per savo gyvenimą. Kalbama, kad po kremavimo jis suvalgė dalį žmonos pelenų. Ir psakė: “Frida yra vienintelis meno istorijos pavyzdys, kuri praplėšė savo krūtinę ir atvėrė širdį, kad parodytų, kokie iš tikrųjų yra jausmai. Vienintelė, kuri savo darbus skyrė moters esybei, funkcijoms bei kūrybinei galiai išreikšti”.

Apie tave

Pasiryžti pokyčiams: 5 patarimai, kaip pasirinkti teisingą kelią (1)

Gyvename nuolatinių pokyčių ritmu – naujas darbas, pareigos, būstas, partneris, pomėgiai... Kartais pokytis sukuria vertę ir yra naudingas, tačiau kartais paaiškėja, kad jis bevertis ar netgi žalingas... Kasdien priimame daug įvairių sprendimų, tad kyla klausimas, kaip nepasiklysti tarp jų, neapsigauti ir pasirinkti tai, kas iš tiesų reikalinga?

Mistinės istorijos: mane išgelbėjo dvasios, o gal...

Net didžiausias ateistas yra kada nors ištaręs: atrodo, kad kažkas mane globoja ir saugo. Kas?

Tu nuostabi, bet... nepopuliari. Kodėl?

Esi maloni ir mandagi pašnekovė, gera draugė, žavi mergina... Tik štai klausimas – kodėl draugai, rengdami vakarėlį, tave vis pamiršta, o visi gražuoliukai klube lipte limpa prie kur kas pilkesnės tavo bičiulės, bet ne prie tavęs? Priežastys gali nustebinti. Nieko asmeniško – viskas pagrįsta moksliškai!