Feminizmo karalienė Simone de Beauvoir – ištikimoji žmona, leidusi vyrui miegoti su kitomis

 (12)
Ji nebuvo arši kovotoja už moterų teises, tačiau dabar vadinama feminizmo karaliene: prancūzų filosofės Simone de Beauvoir mintys milijonams moterų tapo kelrode žvaigžde.
Feminizmo karalienė <span style="color: #c00000;">Simone de Beauvoir</span> – ištikimoji žmona, leidusi vyrui miegoti su kitomis
© Vida Press

Dar visai neseniai — prieš šimtą metų — daugelyje civilizuotų pasaulio šalių moteris buvo beteisė būtybė, pagal tradicijas privalanti aklai paklusti savo vyrui. XIX amžiuje pirmųjų feminisčių pradėta kova už moterų teises neturėjo jokio teorinio pagrindimo, tai buvo tik socialinių ir ekonominių reikalavimų rinkinys.

XX amžiaus viduryje viena iš prancūziškojo egzistencializmo pradininkių Simone de Beauvoir viena pirmųjų pabandė filosofiškai pažvelgti į moters padėtį visuomenėje, parodydama, kad moteriškumas visuomet buvo traktuojamas kaip nukrypimas nuo patriarchalinės kultūros normų. 1949 m. išleistas filosofės veikalas “Antroji lytis” suformavo feminizmo teoriją, o jame esanti tezė “Moterimi ne gimstama, ja tampama” virto Betty Friedan, Christine Delphi, Zillos Eisenstein ir kitų garsiausių pasaulio feminisčių įrankiu kovoje už moterų teises.

Nuotrauka: Vida Press

Vienišė bebrė

“Vieną dieną padėjau mamai: ji plovė lėkštes, o aš šluosčiau. Pro langą mačiau ugniagesių kareivines ir kitas virtuves, kuriose moterys šveitė puodus arba valė daržoves. Kasdien pietūs, vakarienė, kasdien nešvarūs indai! Valandų valandos, kurios niekur neveda — ar toks bus ir mano gyvenimas? Ne, tariau sau, į sieninę spintą statydama lėkščių stirtą, mano gyvenimas kur nors ves,” — autobiografijoje rašo 1908 metais gimusi Simone de Beauvoir.

Ją ir jaunesnę seserį motina auklėjo griežtai katalikiškai, tačiau dar paauglystėje pastebėjusi religinės doktrinos prieštaravimus realiam gyvenimui, Simone atmetė bet kokį tikėjimą į Dievą. Tačiau to nepakako norint ištrūkti iš visuomeninių varžtų. Tėvai suplanavo konfesinėje mokykloje besimokiusios dukters ateitį: ne tik parinko aukštąją mokyklą, bet ir nustatė studijų dalykus — filologiją ir filosofiją. Abu savyje užsisklendusiai vienišei Simone buvo prie širdies: dar mokykloje ji “susirgo” literatūros manija, akimis rydama vieną knygą po kitos.

Paryžiaus Sorbonne universitete būsimoji filosofė gavo pravardę — bebrė. “Kodėl bebrė? Nes tai bendruomeninis gyvūnas, linkęs pamąstyti, o paskui veikti”, — vėliau aiškino Simone. Pamąsčiusi ji prisijungė prie studentų grupelės, tuo metu dėl savo radikalių pažiūrų turėjusios ne pačią geriausią reputaciją. Tarp jų buvo ir dviem metais vyresnis kolega Jeanas-Paulis Sartre’as. Nedidelio ūgio, su atsikišusiu pilvuku, viena akimi aklas — išorinių trūkumų visuomet elegantiška Simone nepastebėjo, ją sužavėjo Jeano-Paulio intelektas ir subtilus humoro jausmas. “Jame atradau savo antrininką, kuriame glūdi mano liepsnojantis įkvėpimas”, — rašė Simone de Beauvoir. Susitikę 1929 metais jiedu nesiskyrė iki gyvenimo pabaigos.

Nuotrauka: Vida Press

Meilė keliese

“Aš buvau tau ištikimas savaip” — ši frazė iš romantiškos dramos “Cynara” (1932), kurią Simone ir Jeanas-Paulis 1933 metais pažiūrėjo lankydamiesi Londone, tapo jųdviejų meilės devizu. Abu neigė santuoką, todėl sudarė savotišką žodinę “sutartį”: jiedu bus kartu, tuo pat metu likdami laisvais žmonėmis, vienas kitam neturinčiais jokių paslapčių. Ne tik apie vaikus, bet ir apie ištikimybę negalėjo būti jokios kalbos!

Namų šeimininkės darbų vengusi Simone vaikų gimdymą vadino beprasmiu užsiėmimu, trukdančiu kūrybai. Nepasotinamu seksualiniu apetitu garsėjęs Jeanas-Paulis nenorėjo atsisakyti malonumo permiegoti su kokia nors kvailute, besižavinčia jo filosofijos gilumu. Labai greitai jis pasinaudojo šia teise — dėstydamas Berlyne įsimylėjo vieno savo studento žmoną Marie ir apie tai iškart papasakojo savo laiške Simone. Ši netrukus atvažiavo į Berlyną: ne tik aplankyti mylimą vyrą, bet ir susipažinti su jo meiluže. Jodvi tapo draugėmis, vos Marie pasakė, kad jos santykiai su Jeanu-Pauliu — laikini ir niekuo negresia jo ryšiams su Simone.

Pirmuoju trečiuoju asmeniu Simone ir Jeano-Paulio sąjungoje tapo kita studentė — Olga Kosakiewicz. Ji įsimylėjo ją, ją įsimylėjo jis. “Iki to nebuvau sutikusi tokios gražios, tokios gyvybingos, tokios protingos moters”, — apie Simone rašė Olga. “Aš troškau pasinerti į nuodėmingą gyvenimą, pripildytą audringos nežabotos laisvės”, — apie santykius su Olga rašė Jeanas-Paulis. Šis akivaizdus meilės trikampis pastūmėjo Simone pradėti rašyti romanus. Medžiagos jiems niekada nestigdavo — juk Sartre‘as, laikydamasis aukščiau minėtosios žodinės sutarties, išpasakodavo savo sielos draugei viską: su kuo, kodėl ir kaip. Tad nenuostabu, kad vienas pirmųjų Simone de Beauvoir romanų “Ji atėjo, kad pasiliktų” iškelia bendros meilužės dilemą.


Nuotrauka: Vida Press

Olga buvo pirmoji, bet ne paskutinė. Bėgant metams Simone ir Jeano-Paulio “šeima” augo, įtraukdama vis naujus narius — į magiškąjį filosofų poros draugų ratą jie patekdavo tik pabuvę kurio nors meilužiu ar meiluže. Beje, daugelis šio rato žmonių buvo ištikimi porai visą gyvenimą.

Dvigubas mąstymas

Egzistencializmas — nauja filosofijos atšaka, kurios krikštatėviu tapo Jeanas-Paulis Sartre‘as, pirmuosius žingsnius žengė Monparnase.

Paryžiaus bohemos pamėgtas rajonas 1938-aisiais prarado ankstesnįjį savo populiarumą, tačiau vis dar traukė dailininkus bei rašytojus iš viso pasaulio. Jenas-Paulis Sartre‘as čia parašė pirmuosius savo egzistenialistius romanus, o Simone čia pradėjo ieškoti atsakymo į klausimą “Ką reiškia būti moterimi?” “Maniau, kad atsakymas yra labai aiškus, — rašo Simone. — Bet įsigilinusi į klausimo esmę, supratau, jog surasti atsakymą nėra taip paprasta. Pirmiausia dėl to, kad šis pasaulis sukurtas vyrams: bet kuris niekuo neypatingas vyriškis jaučiasi pusdieviu, lygindamas save su moterimi...”

Naujų filosofinių minčių vystymąsi pristabdė prasidėjęs II-asis pasaulinis karas: 1940-aisiais vokiečiams okupavus Paryžių, abu rašytojai įsiliejo į Prancūzijos Pasipriešinimo judėjimą. Jie atrado, kad jųdviejų filosofijoje, kuri daugiausia kalba apie asmeninę žmogaus laisvę, gali atsirasti vietos ir politinei laisvei. 1945 metais socializmo doktrinomis susižavėjusi pora su bendraminčiais išleido pirmąjį žurnalo “Les Temps Modernes” numerį. Leidinys tapo pačiu įtakingiausiu pokario Prancūzijos kairiųjų politinių jėgų žurnalu — Jeanas-Paulis Sartre‘as ir Simone de Beauvoir atsidūrė populiarumo viršūnėje. Jųdviejų propaguojamas egzistencializmas buvo pradėtas linksniuoti ne tik Prancūzijoje, bet ir už jos ribų.


Nuotrauka: Vida Press

Beveik feministė

“Kalbama, kad vyrą vedybos sumenkina ir dažnu atveju tai teisybė, bet moterį jos kone visuomet sunaikina...”, “Dėl santuokos nesėkmės kaltinti reikia ne sutuoktinius: dėl skyrybų kaltas nuo pat savo atsiradimo išsigimęs santuokos institutas. Paskelbti, kad vyras ir moteris privalo patenkinti vienas kitą visais požiūriais visą gyvenimą — niekšybė, iš kurios būtinai atsiranda veidmainystė, melas, priešiškumas ir nelaimė...”, “Sena moteris dažniausiai pragiedrėja prieš pat gyvenimo pabaigą. Kadangi dažniausiai jos vyras būna už ją senesnis, ji su tyliu pasitenkinimu stebi jo nuosmukį: tai jos kerštas; jeigu jis miršta pirmas, ji linksmai pakelia našlystę...” — tai citatos iš didžiausio ir žinomiausio Simone de Beauvoir veikalo “Antroji lytis”. Socializmo ir marksizmo iškeltos moters teisių idėjos paskatino filosofę sugrįžti prie anksčiau iškelto klausimo — “Ką reiškia būti moterimi?” Tačiau 1949-aisiais, kai pasirodė “Antroji lytis”, jis nebuvo toks aktualus kaip po 20 metų.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje minėtasis veikalas tapo naujų feministinių judėjimų manifestu , Simone de Beauvoir — stabu, kurį ėmė garbinti milijonai moterų visame pasaulyje. Ilgą laiką stebėjusi feminisčių veiklą iš šalies, vėliau ji ir pati įsiliejo į moterų organizacijų veiklą ir, pavyzdžiui, kartu su bendražygėmis inicijavo akciją “Aš esu dariusi abortą”, per kurią įžymios moterys viešai prisipažino nutraukusios nėštumą, nors tai draudė daryti ne tik to meto moralės normos, bet ir įstatymai.


Nuotrauka: Vida Press

Ištikima iki mirties

Keista, bet būtent tuo metu, kai pasaulį išvydo santuokos instituciją smerkianti “Antroji lytis”, Simone de Beauvoir norėjo... ištekėti! Nuo 1947 iki 1954 metų ji slapta susirašinėjo ir susitikinėjo su JAV rašytoju Nelsonu Algrenu.

“Aš net miegodama laukiu tavęs. Mano širdis kupina nesuvaldomų troškimų...” — beveik kasdien meilės žodžių kupinus laiškus rašė Simone, vadindama Nelsoną “vyru, kurio rankose ji pirmąkart pasijuto tikra moterimi”. N.Algrenas tikėjosi, kad Simone paliks Sartre‘ą ir periskels gyventi į Ameriką. Tačiau ryšys su “mažyliu Jeanu-Pauliu” bei gimtąja Prancūzija buvo kur kas stipresnis už naują jausmą.

1954 metais Simone išleido romaną “Mandarinai”, kurio siužetui panaudojo dalį savo ir Nelsono laiškų. “Kaip ji galėjo! Meilės laiškai — tai juk taip asmeniška! — neslėpė savo įtūžio N.Algrenas. — Aš buvau viso pasaulio bordeliuose, kur visos moterys uždarydavo duris. Tik ji paliko jas atviras ir leidžia įeiti bet kam”. JAV rašytojo įtūžis neturėjo įtakos romano populiarumui — už “Mandarinus” rašytoja gavo literatūrinę premiją “Prix de Goncourt”.

Simone de Beauvoir buvo ištikima Jeanui-Pauliui Sartre‘ui iki savo gyvenimo pabaigos. “Šita mirtis mus išskyrė. Mes nebūsime kartu net po to, kai numirsiu aš”, — rašė ji po Sartre‘o mirties 1980-ųjų pavasarį, guosdamasi tik viena mintimi: “Esu dėkinga likimui, kad mums buvo suteikta galimybė šitiek metų gyventi visiškoje harmonijoje”. Likusi viena ji atsiribojo nuo išorinio pasaulio: užsidarė savo bute, pro kurio langus matėsi Jeano-Paulio amžino poilsio vieta — Monparnaso kapinės.

Mirė Simone de Beauvoir 1986-aisiais, beveik tą pačią dieną kaip ir jos sielos draugas — balandžio 14 d. (Sartre‘as mirė 1980 m. balandžio 15 d.). Jie abu palaidoti viename kape, ant kurio nevysta gėlės net dabar, kai dažniau lankomi popdievukų, o ne rašytojų ar filosofų kapai.

Iš Simone lūpų
Frazės, kurios įgijo sparnus.

* Moteris atleidžia viską, bet vėliau dažnai primena tai, už ką atleido.
* Jeigu meilė pakankamai stipri, mylimojo laukimas tampa laime.
* Jeigu gyvensite pakankamai ilgai, įsitikinsite, kad kiekviena pergalė pavirsta pralaimėjimu.
* Kol vyras yra ekonomiškai atsakingas už šeimą, tai jo lygybė su žmona yra tik iliuzija.
* Moteris su džiaugsmu pasiaukos naujagimiui tik tuomet, jei vyras pasiaukos jai.

Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Apie tave

Ar tavo santykių laukia sėkmė, išduos skaičiai (5)

Ar pameni, kada susipažinai su mylimuoju? Ši data gali tau atskleisti, kaip klostysis tolimesni jūsų santykiai.

Nori atsisakyti traukos saldumynams? Štai atsakymas KAIP (13)

Saldumynų poreikis gali būti prilyginamas ko ne narkotinei priklausomybei. Kažkuo mėgaujantis (šiuo atveju skanėstais) jaučiame pakylėjimą, jėgų antplūdį, beveik euforiją. O prie malonumų lengvai priprantama. Deja, iš saldumynų kartais ne tiek džiaugsmo ir naudos, kiek bėdos.

TOS dienos: ko nereikėtų daryti menstruacijų metu (1)

Menstruacinis laikotarpis ne visoms merginoms praeina sklandžiai. Pasisekė toms, kurioms tos dienos – tokios pačios, kaip ir visos kitos, tačiau yra nemažai tokių, kurias vargina pilvo ir krūtų skausmai, pykinimas, galvos svaigimas... Jei priklausai pastarųjų tarpui, menstruaciniu laikotarpiu vertėtų labiau rūpintis savo sveikata ir vengti kai kurių užsiėmimų.