Edith Piaf – coliukiško ūgio viešnamio mergaitė, sunaikinusi pati save

 (47)
Ji niekuomet nebuvo gražuolė, tačiau vyrus traukė kaip magnetas, o dėl nepakartojamo balso visas pasaulis krito po jos kojomis. Edith Piaf - moteris, sukrėtusi pasaulį!
Edith Piaf
© Vida Press

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

Ji buvo vos metro keturiasdešimt septynių centimetrų ūgio, tačiau kokia aistra, koks nevaldomas būdas, koks galingas balsas! Iki šiol niekam nepavyko pranokti maištingosios Edith Piaf.

Nė su vienu vyru jos santykiai netruko ilgiau nei dvejus metus. Visos jos dainos buvo persmelktos nevilties, vienatvės ir kančios, o tragiškas gyvenimas — persunktas alkoholio ir narkotikų. Tačiau jos dėka Yves’as Montands’as, Charles’is Aznavours’as, Gilbert’as Becauds’as tapo Prancūzijos meno metrais. Kaip bitlai neatsiejami nuo Liverpulio, taip įstabiojo balso coliukė Edith neatskiriama nuo Prancūzijos — tokios pat aistringos ir beatodairiškos.

Viešnamio vaikas

Legenda byloja, kad būsima žvaigždė Edith Giovanna Gassion gimė 1915 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje, Belvilio gatvėje, tiesiog prie žibinto stulpo. Tiesa ne tokia dramatiška: kaip ir dauguma vaikų, Edith pirmąkart savo balsą parodė ligoninėje, tik vargu ar jį girdėjo jos tėvas Louisas Alphonse’as — gatvės akrobatas nebuvo pratęs kasdien grįžti pas šeimą. Tačiau vardą dukrai išrinko: kadangi buvo užkietėjęs patriotas, pagerbė medicinos seselės Edith Cavell, kurią nušovė vokiečių kareiviai, atminimą. Ne ką labiau mergaitė rūpėjo ir motinai: kabareto dainininkė Anita visą dėmesį skyrė karjerai. Tik močiutė Aicha, kilusi iš Alžyro, nuosekliai auklėjo Edith. Mušimu.

Neilgtrukus, nusprendęs paspartinti Pirmojo pasaulinio karo baigtį, Edith tėvas savanoriu išėjo į frontą. Likusi be vyro, Anita smigo į prarają: pradėjo prekiauti savo kūnu, galop ją užvaldė alkoholis. Net mintims apie dukrą laiko nebeliko.

Grįžęs po dvejų metų Louisas pašiurpo: Edith buvo visa apaugusi purvais, aptekusi utėlėmis. Ilgai nesvarstęs, jis išsiuntė ją pas savo motiną į Normandiją. Ši moteris dirbo ir gyveno viešnamyje, bet Edith ten praleistą laiką visą gyvenimą minėjo kaip laimingiausius, gražiausius savo vaikystės metus. Prostitutės ją mylėjo iš visos širdies. Pasakojama, kad jos net uždarė viešnamį ir visos būriu nuėjo į bažnyčią maldauti Dievo malonės, kai būdama penkerių Edith dėl ligos prarado regėjimą. Po kelių dienų mergaitė vėl matė.

Kai Edith sukako septyneri, tėvas nusprendė, kad metas jai pradėti dirbti, ir parsikvietė į Paryžių. Jis gatvėje demonstruodavo savo akrobatinius gebėjimus, o mergaitė bėgiodavo nuo žiūrovo prie žiūrovo ir prašydavo pinigų. Ūgtelėjusi Edith suprato, kad kur kas labiau nei tėvo triukai minią hipnotizuoja jos balsas. Būdama penkiolikos ji duonos jau užsidirbdavo savarankiškai — dainuodama Paryžiaus gatvėse. Prasidėjo naujas vargano gyvenimo etapas: pigūs viešbutukai, vagišių draugija ir meilužiai sąvadautojai — paauglė atsiduodavo tiems, kurie padėdavo apginti užsidirbtus pinigus.

Paryžiaus žvirbliukas

Gimtojo Belvilio rajono gatvėse Edith užklupo ir pirmoji meilė — sulaukusi vos septyniolikos, mergina apsigyveno su Louis Dupontu. Po metų jiems gimė Marcelle. Bet Edith pabodo šeimyninis gyvenimas, ji ėmė dairytis naujų meilužių. Duktė jai rūpėjo tiek pat, kiek kadaise ji pati rūpėjo savo motinai. Vos dvejų metukų Marcelle susirgo meningitu ir mirė. Edith grįžo į gatves ir susidėjo su kilniaširdžiu sąvadautoju: jis nereikalavo užsiimti prostitucija — tik imdavo iš jos mokestį už dainavimą.

Vieną šaltą vėjuotą dieną Edith dainas išgirdo Louis Leplee — Eliziejaus laukų kabareto “Le Gerny” direktorius. Miniatiūrinės jaunos moters balsas — galingas, emocionalus — jį pribloškė. Edith, pasipuošusi juoda elegantiška suknute, sužibo vieno elegantiškiausių Paryžiaus kabaretų scenoje: miestą tuoj pat apskriejo žinia apie publiką vokalu užburiantį La Mome Piaf (liet. k. — “mažasis žvirblis”) — tokį pseudonimą savo atrastajam talentui sugalvojo kabareto direktorius.

L.Leplee tikėjo Edith sėkme. Jo pastangomis ji 1936-aisiais įrašė savo pirmąją dainą. Tačiau vietoj ovacijų kilo skandalas. Mat Louisas buvo rastas namie nužudytas, o įtarimo šešėlis krito ir ant Edith: būtent ji savo homoseksualųjį globėją supažindino su Pigalio sąvadautojais. Kelis mėnesius dainininkė net negalėjo koncertuoti — vos tik pasirodydavo scenoje, minia pradėdavo klykti: “Žudikė!”

Edith ištvėrė kaltinimus ir užgauliojimus. Žinoma, padedama naujo riterio — buvusio legionieriaus Raymondo Asso. Tai jo prašymu kompozitorė Marguerite Mannot sukūrė tokių dainų, kad dainininkei atsivėrė garsiausių Paryžiaus salių durys. Edith tapo žvaigžde ir sutrumpino savo sceninį slapyvardį: liko tik Piaf. Žvirblis.

Nepasotinama meilužė

1940 m. Asso išėjo į karą. Ekscentriškoji Edith nedžiūvo iš ilgesio. Ji tuoj pat rado pakaitą — prancūzų aktorių Paulą Meurisse: elegantišką, santūrų vyriškį. Visišką savo priešingybę. Aistra truko dvejus metus. Per juos Edith virto tikra aukštuomenės dama: Paulas kantriai ją mokė elgtis viešumoje, kimšte prikimšo prancūzų kultūros. Gatvinės Edith manieros liko praeitis. Ji tapo Paryžiaus intelektualiojo elito pažiba. Ypač artimai dainininkė susidraugavo su garsiuoju prancūzų režisieriumi Jeanu Cocteau. Edith meilė Paului praėjo, kai ji sutiko naują savo aistrą — Henrį Contet, vėliau sukūrusį jai gausybę dainų.

Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, bet Edith tebekoncertavo. Jai patiko erzinti vokiečius: tyčia per gastroles samdydavo groti žydų muzikantus. Maža to, su vienu iš jų, pianistu Norbertu Glanzbergu, net užmezgė intymų ryšį. Tuo pat metu jos gyvenime vėl pasirodė tėvai. Tėvui Edith nešykštėjo užuojautos, nuoširdžiai juo rūpinosi (jis mirė 1944-aisiais), o girtos motinos siautėjimai ją siutindavo — nuolat skambindavo policijai vildamasi jos atsikratyti. Netrukus padauginusi alkoholio Anita mirė. Dukra jos negedėjo.

Tėvų sukeltus nusivylimus Edith malšino labdaringa veikla — talentų paieška. 1944-ųjų vasarą ji pametė galvą dėl jauno gražuolio Yves’o Montands’o. Kaip kadaise Paulas iš jos lipdė damą, taip dabar ji įniko į visokeriopą Yves’o tobulinimą: nepailsdama patarinėjo visur, kur tik įmanoma (šukuosena, kostiumai, laikysena), net įkalbėjo savo eksmeilužį Contet parašyti Montands’ui dainų. Įvedė šį ir į kino pasaulį.

Greitai ji ėmė globoti grupę “Les Compagnons de la Chanson”. Neištvėrė su vienu iš jos narių neužmezgusi romano. Yves’as, tai sužinojęs, paskelbė skyrybas. Tiesą sakant, jis neberizikavo: šlovė buvo jo rankose.

Kaltės jausmas

1947 m. buvusiai Paryžiaus gatvių dainininkei teko tikras išbandymas: turas po Ameriką. Prancūzai ėjo iš proto dėl Edith melodramų, o pragmatikai amerikiečiai ją sutiko nelyginamai šalčiau. Ji net buvo beketinanti tuoj pat traukti namo, bet kaip tik tuo metu pasirodė nepaprastai palanki recenzija. Sulaukusi tokio padrąsinimo, Edith ryžosi užkariauti Ameriką. Pasirašė kontraktą su vienu prestižiškiausių Manheteno kabaretų ir kiekvieną vakarą koncertuodavo kaip paskutinį kartą. Amerika krito jai po kojomis.

Niujorke Edith susipažino su aktore Marlene Dietrich (sklinda gandai, kad tarp jų būta itin intymių santykių), taip pat su savo gyvenimo meile — Marceliu Cerdanu, pasaulio bokso čempionu. Žinia apie jųdviejų romaną pasklido greitai. Visi trimitavo apie pasakišką prancūzų muzikos karalienės ir ringo karaliaus meilę, pamiršę, jog Marcelis jau vedęs ir turi tris vaikus.

Edith švytėte švytėjo iš meilės ir iš laimės. Deja, likimas jai ir vėl buvo negailestingas: 1949 m. spalį Marcelis, skrisdamas pas ją, virš Azorų salų pateko į aviakatastrofą ir žuvo. Dainininkė sugniužo: juk tai ji įkalbėjo Marcelį skristi, o ne plaukti laivu! Kaltės sukeltos depresijos Edith neatsikratė iki pat mirties. Palaužta netekties, ji pradėjo lankytis pas mediumus, įniko į spiritizmo seansus. Ir dirbo kaip išprotėjusi, negailėdama nei savęs, nei kitų. Tikėdamasi išdainuoti visą savo kančią.

1950-aisiais Edith susipažino su dar vienu talentingu jaunuoliu — Charles’iu Aznavours’u. Skirtingai nei Yves’as, jis nesileido į romanus, tačiau tapo jai vienu artimiausių žmonių: ne tik vežiodavo ją automobiliu, bet ir dirbo asmeniniu sekretoriumi. Visada išklausydavo intymiausias išpažintis. Parašė jai gausybę dainų, kurios pelnė didžiulę sėkmę.

Susinaikinimo link

1951-aisiais Edith vėl įsimylėjo: sportininką Andre Pousse. Jis apsigyveno pas ją, bet tuoj pat buvo iškeistas į jauną amerikietį dainininką bei aktorių Eddie Constantiną. Edith, apimta aistros, parūpino šiam vaidmenį operetėje “La p’tite Lili” (liet. k. — “Mažoji Lili”). Deja, nė metams nepraėjus užgeso ir ta meilė. Edith iš nevilties pradėjo baruose ieškoti vyriškių vienai nakčiai.

Tie metai Edith buvo labai sunkūs: ji net dukart pateko į rimtas autoavarijas. Pavojaus gyvybei pavyko išvengti, tačiau ligoninėje jai buvo leidžiamos didelės morfijaus dozės. Dainininkė taip įprato prie jų, kad nebeįsivaizdavo dienos be jų. Ir maišydavo juos su alkoholiu. Prancūzų žvirbliukas naikino save ir fiziškai, ir dvasiškai.

1952-ieji žadėjo daugiau laimės. Ji pagaliau ištekėjo — už prancūzų dainininko Jacques Pillso. Iškilminga vestuvių ceremonija — tokia, apie kokią ji visada svajojo, — vyko Niujorke. Bet atsispirti narkotikams ir alkoholiui ji nebesugebėjo. Edith bandė gydytis privačioje klinikoje. Ironiškiausia, kad kuo silpnesnė buvo jos sveikata, tuo stipriau skambėjo balsas. Kiekvienas koncertas buvo vis geresnis už buvusįjį. Vis dėlto 1953-iaisiais nebeišlaikiusi įtampos Edith paliko sceną.

Prireikė net poros metų, kol ji ryžosi grįžti į estradą. Jos balsas garsiausioje Paryžiaus koncertų salėje “Olympia” tiesiog užliejo klausytojus nepakartojama emocijų banga. Ovacijos lydėjo kiekvieną dainą. Minia klykė, apimta ekstazės. Sėkmė buvo milžiniška, tačiau metų pabaigoje dainininkė vėl atsidūrė klinikoje: atkuto žalingi įpročiai. Laimė, šįkart gydymas buvo sėkmingas: Edith iki pat gyvenimo pabaigos nebeišgėrė nė lašelio alkoholio. Deja, žala sveikatai buvo nebepataisoma.

Paskutinė meilė

1955 m. Edith išsiskyrė, o 1958 m. nėrė į aistringą nuotykį su prancūzų dainininku Georges’u Moustaki. Tais pat metais abu pateko į autoavariją. Tai buvo dar vienas smūgis silpnai Edith sveikatai, tačiau artistė nepaisė draugų bei daktarų maldavimų gelbėti save — ir toliau dainavo iš visų jėgų. Alpdavo scenoje, kartais vemdavo krauju. Bet grįždavo. Ji nebeįsivaizdavo savęs be muzikos. 1960 m. jaunas kompozitorius Charles’is Dumontas parašė įžymiausią jos dainą — “Non je ne regrette rien” (liet. k. — “Dėl nieko nesigailiu”). Pirmąkart ją Edith sudainavo 1961 m. “Olympia” salėje. Šis koncertas tapo vienu garsiausiųjų įvykių per visą muzikos istoriją.

Tų metų vasarą Edith sutiko ir paskutinę savo gyvenimo meilę: 20 metų jaunesnį graikų dainininką Theophanis Lambouką. Ji vadino jį Sarapo (graikų kalba “Aš tave myliu”). Aplinkiniai šnibždėjosi, kad graikui rūpi tik jos pinigai. Bet šis ją iš tiesų mylėjo: nė žingsnio nesitraukė lovos, rūpestingai slaugė ir rūpinosi.

Ilgiausia diena

1962 m. rugsėjį Edith Piaf garsiausius savo kūrinius sudainavo viršutiniame Eifelio bokšto aukšte: karališkųjų dinastijų atstovams, vyriausybės nariams bei garsenybėms. Praėjus kelioms dienoms ji ištekėjo už Theo ir pradėjo su juo rengti bendrus koncertus.

1963 m. pavasarį ją ištiko koma. Paskutinius savo gyvenimo mėnesius ji praleido klejodama tarp sapnų ir realybės savo viloje netoli Kanų. Mirtis ją ištiko spalio 11 d. Edith laidotuvėse dalyvavo apie 400 000 žmonių. Visa Prancūzija gedėjo savo žvirbliuko. Išgirdęs liūdnąją žinią tą pat dieną Anapus iškeliavo ilgametis Edith draugas Jeanas Cocteau: jį ištiko širdies smūgis. Theo irgi nenuskilo: jam teko apmokėti gausybę Edith skolų. 1970 m. jis žuvo per autokatastrofą.

Edith legenda tebegyvuoja: jos kapas garsiosiose Pjie Lašė kapinėse yra vienas lankomiausių. Jos dainas perdainavo tokios garsenybės kaip Louis Armstrongas, Marlene Dietrich, Liza Minelli. Edith tapo tikru Prancūzijos simboliu.



Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją