z

3 gyvenimiškos istorijos: turėjau apsispręsti - daryti abortą ar ryžtis gimdymui

 (10)
© Reuters/Scanpix

Atsisiųskite mobiliąją programėlę

O jei abortas? Nuoširdžiai viliamės, kad tau tai ir liks tik retorinis klausimas. Tačiau trims mūsų herojėms teko į jį atsakyti. Po bemiegių naktų kiekviena priėmė savo sprendimą. Teisingą ar ne – spręsti gali tik jos.

Lietuvoje beveik 5000 moterų kasmet pasirenka abortą – maždaug dvylika iš tūkstančio vaisingų moterų. Prieš 40 metų buvo dar blogiau: tūkstančiui vaisingų moterų tekdavo 50 abortų, o 1990 metais bendras abortų skaičius pasiekė piką – 50 tūkstančių. Keista, kad mes iki šiol diskutuojame apie galimybę juos uždrausti. Šalių, kuriose abortai yra uždrausti, statistikos duomenimis, abortų draudimas ir didesnis gimstamumas nėra susieti tiesioginiu ryšiu. Žodžiu, nėra vieno atsakymo, kai iškyla aborto klausimas: kiekviena mūsų jį turi priimti individualiai.

Elena, 38 metų
“Jis jau studijuotų”

Su Povilu pradėjome draugauti pirmajame kurse. Sužinojusi, kad laukiuosi, nė neišsigandau: gautume šeiminį bendrabutį, dėstytojai į nėščias mamas žiūri supratingai, Povilą myliu, mūsų santykiai puikūs. Maniau, jis tikrai reaguos ramiai. Pamenu, drauge grįžome iš paskaitų, lyg tarp kitko pasakiau: “Aš nėščia.” Povilas sustingo, įsmeigė į mane sutrikusį žvilgsnį ir sugebėjo išspausti vieną vienintelę frazę: “Kiek kainuoja abortas?”

Man kojas pakirto. Galva sukosi. Negalėjau patikėti savo ausimis. “Supranti, dabar netinkamas laikas, – apkabino mane Povilas. – Reikia mokytis, siekti karjeros. Tu nebijok, viena mano pažįstama abortą darėsi, nieko ten baisaus. O vaikų mes visada spėsime turėti.” Nieko jam neatsakiau – buvau tiesiog suakmenėjusi. Prie bendrabučio durų Povilas mane pabučiavo ir atsisveikino: “Ryt nuvešiu į ligoninę.”

Vatinėmis kojomis pakilau į kambarį, atsiguliau ir užsiklojau galvą antklode. Pasitarti nebuvo su kuo. Draugės būtų mane pasmerkusios, o su mama beveik nebendravome. Nutariau: “Pasiliksiu. Pati išauklėsiu.”

Rytą į duris pasibeldė Povilas. “Pasirengusi?” – “Gali atsisakyti tėvystės ir mane mesti, bet aš niekur nevažiuosiu.” Turbūt jis pajuto mano balse dvejonę: “Tu neturi teisės spręsti viena. Tai ir mano vaikas. Rinkis daiktus!”

Ligoninėje – tokios pat mergaitės kaip aš. Vieną atvarė vyras. Kitą – mama, kuriai nereikėjo gėdos. Kai atėjo mano eilė, paklausiau: “Ar skaudės?” Anesteziologas nieko neatsakė. Pažiūrėjo kaip į tuščią vietą ir pritaikė nejautrą. Mechaniškos komandos: “Išskėsk kojas. Aparatas. Galvą žemyn!”

Kūną apima silpnumas. Tarsi iš šalies regiu procedūrinę, gydytojus, save. Regis, girdžiu vaikišką verksmą. “Nebijok, mažyli, viskas bus gerai. Mes tuoj iš čia išeisime.”

Atmerkiu akis. Ant pilvo – ledas. Apatinę kūno dalį persmelkia skausmas, o iš mano akių byra ašaros. Viskas, vaiko nėra.

Nemiegojau visą naktį, dusau nuo raudų ir neapykantos. Rytą Povilas atėjo ir pasakė: “Atleisk, aš išsigandau. Myliu tave, noriu susilaukti su tavimi vaikų. Susituokim!” Aš norėjau tik viena: kad šis žmogus dingtų iš mano gyvenimo visiems laikams.

10 metų neprisileidau vyrų. Sukau tik lengvus romanus. Man buvo 30 metų, kai sutikau savo vyrą. Dabar mes auginame dvynius ir sūnų. Aš vėl laukiuosi. Tačiau vis tiek labai dažnai galvoju apie savo negimusį vaiką. Turbūt jis jau studijuotų ir būtų geras pavyzdys savo jaunesniems broliams.

Olga, 29 metų
“Negalėčiau į jį žiūrėti”

Tai buvo tipiškas draugų kompanijos vakarėlis. Kai susiruošiau namo, vienas iš kažkieno bičiulių pasišovė mane parvežti namo. Pakeliui paplepėjome apie bendrus draugus. Ne taip toli mano namų vaikinas sustojo šalia garažų – atseit, reikalas prispaudė. Kai grįžo, pokalbį tęsėme. Kažką įsijautusi jam pasakojau, o jis staiga mane prisitraukė ir pamėgino pabučiuoti. Nusisukau. Tada jis šiurkščiai sugriebė mane už smakro ir pasuko mano galvą į save. Jo akys švietė piktu azartu: “Tik pamėgink priešintis!”

Toliau – kaip košmare. Mėgini bėgti, bet negali. Jis sugriebė mano rankas ir taip pasuko, kad nebegalėjau pajudėti. Nuplėšė mano palaidinę ir nusismaukė savo džinsus.

Aš iš visų jėgų mėginau išsisukti, tačiau kaskart, kai, atrodė, tuoj tuoj pavyks, gaudavau kumščiu į veidą taip, kad akyse sutavaruodavo. Negalėjau nė kojų suglausti – jis jau buvo tarp jų ir judėjo vis greičiau.

Atrodė, tai truko amžinybę. Kai baigėsi, jis ramiai grįžo į vairuotojo vietą ir įjungė variklį. Sustojo prie sankryžos, atidarė duris ir pasakė: “Lauk.”

Nežinau, kaip atsidūriau namuose. Užtrenkusi buto duris, susmukau ant grindų ir pradėjau raudoti. Jaučiausi purvina, pažeminta. Mane pykino, man skaudėjo ir draskė neapykantos, gailesčio sau jausmai. Viskas tuo pat metu.

Kai šiek tiek atsigavau, paskambinau draugams. Jie tuoj pat atlėkė. Nutarėme, kad reikia kreiptis į policiją.

Buvo daug apklausų, popierių, aiškinimųsi. Vieną dieną man paskambino prievartautojo mama – pasiūlė pinigų, kad atsiimčiau pareiškimą. Atsisakiau. O po mėnesio mane pradėjo nuolat pykinti, nuolat jaučiausi keistai apsnūdusi. Nėštumo testas buvo teigiamas.

Ką jaučiau? Buvau siaubingai sutrikusi. Negaliu pasakyti, kad norėjau aborto. Kiek moterų rizikuotų sveikata ir vėliau kankintųsi dėl galimų padarinių? Tačiau jei esi priversta rinktis – abortas ar kasdien matyti vaiką tave išprievartavusio vyro akimis ar balsu? Sprendimas, bent jau man, buvo akivaizdus.

Praėjo penkeri metai. Mano prievartautoją pasodino. Aš ištekėjau. Auginu du vaikučius. Tai – gyvenimas, apie kurį svajojau. Esu tikra, kad jame nebūtų buvę vietos tam vaikui.

Marija, 24 metų
“Gerai, kad tada neišsigandau”

Mano dukrelei buvo vos metukai, kai vėl pastojau. Vyras gerai uždirba, tėvai padeda, su mamos ir žmonos vaidmeniu susitvarkau puikiai. Nėštumas manęs visiškai neišgąsdino. Atvirkščiai, apsidžiaugiau.

Pakylėta nuėjau pas ginekologę. O ji mane nutupdė: “Reikia daryti abortą.” Ji ką, juokauja? Negalėjau patikėti savo ausimis. “Abortą? Kodėl?!” Senyva gydytoja suirzo: “Jei sakau, kad reikia, vadinasi, reikia. Jūs neseniai gimdėte, organizmas dar silpnas. Susirgsite, kils pavojus persileisti.” Tačiau aš užsispyriau: “Gal susirgsiu, o gal ir ne. Gimdysiu.”

Ginekologė šaltai atsakė: “Ateikite po dviejų mėnesių.” Išėjau labai sunkia širdimi. O jei iš tiesų neišnešiosiu kūdikio? Palengvėjo tik namie, pamačius vyrą, supantį mažylę.

Kai po poros mėnesių grįžau, gydytoja paklausė, ar neapsigalvojau. Pasakiau, kad ne, ir ji su manimi liovėsi kalbėti. Be žodžių nusiuntė atlikti tyrimų, tyliai juos tyrinėjo, sausai informavo, kada vėl ateiti, ir nė neatsakė į mano atsisveikinimą.

Neturėjau jokio noro kęsti tokio elgesio, todėl užsirašiau į gimdymo namų, kuriuose buvau gimdžiusi, motinystės centrą.

Netrukus pradėjo pildytis ginekologės pranašystės. Užpuolė infekcinės ligos. Pakakdavo 20 minučių pabūti šaltyje – ir jau temperatūra. Tik paleidžia iš ligoninės, grįžtu namo – ir vėl atgal. 15-ąją nėštumo savaitę gydytojas įspėjo: “Gresia persileidimas.” Atsiguliau į ligoninę ilgam.

Kiekvieną dieną – lašinės, injekcijos, tabletės. Ant kūno neliko sveikos vietos – nuo tų procedūrų jis visas buvo nusėtas violetinėmis, geltonomis, pilkomis mėlynėmis. Kartą į palatą užėję medicinos studentai pamatė mane ir išsigando. Ištverti padėjo tik vyro rūpestis ir mintis, kad visa tai – dėl mūsų vaiko.

Gimdymas praėjo normaliai. Ant rankų sūnų paėmęs vyras nebesulaikė ašarų: “Mes susitvarkėme!” O aš žiūrėjau į juos ir galvojau: jei būčiau išsigandusi ir pasidavusi, šitos laimės nebūtų.

Ką žinoti būtina

Abortai būna medikamentiniai (Lietuvoje neįteisinti) ir chirurginiai. Pirmuoju atveju nėštumas nutraukiamas specialiu vaistiniu preparatu, kontroliuojant gydytojui ir tik iki 63 nėštumo dienos (skaičiuojama nuo pirmos pastarųjų mėnesinių dienos). Jo efektyvumas – 95 proc. Toks abortas švelnesnis nei chirurginis, nors ir jam būdinga šalutinių poveikių. Dažniausiai pasitaiko: užtrukęs kraujavimas dėl gimdoje pasilikusių nėštuminių audinių, gimdos uždegimas, karščiavimas, pilvo skausmai. Gali sutrikti endokrininės sistemos veikla, menstruacinis ciklas, pasikeisti svoris, taip pat gali išsivystyti metabolinis sindromas (hormoninių medžiagų apykaitos ir klinikinių sutrikimų kompleksas). Kartais tai komplikuoja kitą nėštumą.

Chirurginis abortas gali pažeisti gimdos kaklelį, gimdą, sukelti infekcijų. Labai retai, tačiau pasitaiko ir mirties atvejų. Įvertinti riziką labai sudėtinga – įtaką daro labai daug veiksnių. Ir tikrai egzistuoja galimybė daugiau niekada nebepastoti.

Psichiniai nėštumo nutraukimo padariniai vadinami poabortiniu sindromu. Tai gali būti naktiniai košmarai, stiprus liūdesys, depresija, situacijų, primenančių abortą, baimė, kankinamas netekties jausmas, kuris aplanko tą dieną ar mėnesį, kai vaikas būtų turėjęs gimti. Be abejo, simptomų būna tikrai ne kiekvienu atveju, dažnai – ir ne iš karto. Kai kurios moterys, pasak psichologų, gailisi net ir praėjus 40–50 metų.

Jei mergina nutarė abortą daryti savo noru, o ne spaudžiama kitų, iš pradžių jai gali net palengvėti. Tačiau tai nereiškia, kad po kurio laiko jos nepradės kamuoti netekties jausmas. Gali būti, kad ji nė nesusies to su abortu – tiesiog manys, kad liūdna, nes yra pavargusi ar dėl ko nors kita. Psichologai pastebi, kad abortas dažnai paveikia ir santykius, ypač seksualinius. Moteris gali net pradėti jausti pasibjaurėjimą partneriu, bijoti sekso.

- Didžiausi abortų rodikliai – Rytų Europos šalyse (Rusijoje, Estijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Moldovoje), mažiausi – Vakarų Europoje (Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose).

- Lietuvoje daugiausia sprendimų daryti abortą priima 20–24 metų merginos. Tačiau 25–29 metų merginos nuo jų atsilieka tik minimaliai.

- Nuo 1991 metų dėl abortų Lietuva neteko maždaug 400 tūkst. savo potencialių piliečių.

- Tik 9 proc. lietuvių visiškai nepateisina aborto.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją